Šioje straipsnių serijoje vardijame mažai girdėtus prancūziškus sportinius automobilius ir šiame straipsnyje papasakosime apie „Sovam“ bandymus įsilieti į šį rinkos segmentą.
Kodėl sakome „bandymus“? Todėl, kad „Sovam“ yra garsus oro uostų technikos gamintojas, automobilius nuostolingai kūręs vos trejus metus. Tas prancūziškas dizainas „Sovam“ atveju nesuveikė – išvaizda tapo pagrindiniu kritikų taikiniu. Todėl prireiktų stebuklo, kad vieną iš „Sovam“ automobilių išvystumėte gatvėje.
Kas yra „Sovam“ ir kodėl ši kompanija ėmėsi automobilių?
„Sovam“ mašinų, tikriausiai, yra tekę matyti ir jums. Ši kompanija gamina savaeigius laiptus, bagažo vežimėlius tempiančius traktorius, lėktuvų buksyravimo techniką ir taip toliau. Tačiau taip buvo ne visada. 1930 metais įkurta kompanija iš pradžių ant įvairių sunkvežimių platformų kūrė parduotuves ant ratų.
Septintajame dešimtmetyje „Sovam“ keitėsi, siekdama išplėsti savo veiklos sritis. Pradėta žvalgytis į kitokį komercinį transportą, oro uostams reikalingą techniką, specializuotus furgonus bei sunkvežimius. Neišvengiamai, gamybos galimybės ir sukaupta patirtis pastūmėjo ir dar viena kryptimi – į automobilių pramonę.
André Morinas, kompanijos įkūrėjas, mėgo automobilius ir galvojo apie jų gamybą. Anksčiau realių galimybių ir motyvacijos tam nebuvo, tačiau 1964 metais „Sovam“ pristatė itin lengvą furgoną VUL su stiklo pluošto kėbulu ir „Renault 4“ baze. Šis mini sunkvežimis puikiai tiko prekėms miestuose išvežioti – ten, kur siauros gatvelės nepraleido didelių sunkvežimių, VUL važinėjo be didelių problemų. Pirkėjams labai patiko ir tai, kad šis automobilis naudojo „Renault“ detales – tai reiškė, kad jų niekada nepritrūko ir nereikėjo laukti.
Morinas suprato, kad pagal tą patį receptą galima sukurti ir automobilį. Sutrumpinta „Renault 4“ bazė buvo puikus pagrindas, nes turėjo visus visiškai nepriklausomos važiuoklės komponentus ir priekyje, ratų bazės viduryje, sumontuotą variklį. Teliko sukurti kėbulą. Dizaino darbai buvo patikėti Jacques Durandui, kuris jau buvo pasižymėjęs mažų sportiškų automobilių kūrime.
Durandas nupiešė žemo sportinio automobilio siluetą su nuimamu targa tipo stogu. Žemas siluetas atrodė išties šauniai, todėl 1964 metų Paryžiaus automobilių parodoje pristatytas „Sovam 850 VS“ („Voiture de Sport“) susilaukė nemažai žiniasklaidos ir smalsuolių dėmesio. Tačiau ne pirkėjų – vos 0,85 litrų variklis nederėjo prie sportiškos automobilio išvaizdos ir priekinių varomų ratų. Jau 1966 metais buvo pristatytas naujas modelis – 1100VS su 1,1 l varikliu, išvystančiu 65 AG (48 kW). 1100VS ir atrodė šiek tiek kitaip, tai nebuvo tik 850VS su didesniu varikliu.
Galiausiai, 1967 metais pristatytas trečiasis „Sovam“ modelis – 1300GS. Tai – keturvietis sportinis automobilis su stačiakampėmis lempomis ir nenuimamu stogu. 1300GS gavo 1,3 l variklį, išvystantį 103 AG (77 kW). Šis „Sovam“ automobilis buvo laikomas sportiškiausiu, tačiau išlaikė iš esmės nepakitusį pagrindą ir daugybę „Renault“ dalių. Visgi rinka yra žiauri ir „Sovam“ iš savo automobilių taip niekada pinigų ir neuždirbo. Tačiau juk ne visi pasiekimai vertinami finansine išraiška.
Techninės „Sovam“ automobilių charakteristikos
Automobilis turėjo keturis būgninius stabdžius ir vos 3 laipsnių mechaninę transmisiją
Kaip jau tikriausiai supratote, prancūzai nori labai lengvų sportinių automobilių. Svoris, o ne galia, jiems kadaise buvo svarbiausiu atletiško automobilio bruožu, o stiklo pluoštas leidžia tai pasiekti pakankamai efektyviai. „Sovam 850VS“ svėrė vos 560 kg. Tai – ne tik sumanios inžinerijos ir stiklo pluošto panaudojimo, bet ir saugumo reikalavimų nebuvimo rezultatas.
„Sovam 850VS“ nebuvo labai ypatingas automobilis, tačiau savo išvaizda ir naujumu pritraukė keletą pirkėjų. Jie jokių patogumų nerado. Automobilis turėjo keturis būgninius stabdžius ir vos 3 laipsnių mechaninę transmisiją. Nors į priekinius ratus perduodama 45 AG (33,6 kW) galia nebuvo labai didelė ir automobilis bėgėjosi vangiai, maksimalus 145 km/h greitis yra visiškai pateisinamas tokio kalibro mašinai 1964 metams.
1100VS turėjo kiek didesnį 1,1 l variklį ir keturių laipsnių transmisiją. Automobilis vis tiek buvo varomas priekiniais ratais – tai nulėmė „Renault 4“ bazė. Šie patobulinimai nulėmė, kad „Sovam 1100VS“ buvo 10 kg sunkesnis, bet galėjo pasiekti 170 km/h. Pirkėjai, kurių buvo daugiau, nei galėjo pasigirti 850VS, galėjo už papildomą mokestį priekyje gauti diskinius stabdžius.
1300GS buvo visai kito kalibro automobilis. Jis turėjo 1,3 l variklį, penkių pavarų transmisiją, visus diskinius stabdžius ir didelį degalų baką. „Sovam“ planavo, kad 1300GS puikiai tiks ilgoms kelionėms ir ypač dideliems vairavimo entuziastams. Nors 1300GS buvo sunkesnis už kitus „Sovam“ automobilius (svėrė 610 kg), išaugusi galia nulėmė didesnį maksimalų greitį – automobilis galėjo pasiekti 195 km/h. 1300GS buvo gerokai brangesnis už 1100VS, todėl jo beveik niekas taip ir nenupirko.
Buvo pagaminti vos šeši „Sovam 1300GS“ automobiliai, palyginti su 77 1100VS ir 62 850VS
Buvo pagaminti vos šeši „Sovam 1300GS“ automobiliai, palyginti su 77 1100VS ir 62 850VS. Nepaisant didesnio maksimalaus greičio ir galingesnio variklio, 1300GS į automobilių sportą nesuko. Kiti du „Sovam“ automobiliai lenktynėse pasirodė įvairiai.
1966 metais 850VS buvo pasiųstas į Paryžius–Kalkuta–Paryžius lenktynes. 18 500 km distanciją „Sovam 850VS“, pilotuojamas Maïté Patoux ir Chantal Bernard, įveikė be didesnių problemų, taip įrodydamas savo patikimumą.
1100VS taip pat dalyvavo lenktynėse 1967–1968 metais. Bene daugiausia pasiekė ta pati Patoux, 1967 metais „Rallye National d'Automne“ moterų įskaitoje užėmusi pirmąją vietą.
„Sovam“ nelabai turėjo kuo pasigirti. Tas tipiškai prancūziškas dizainas nebuvo toks jau geras – jį dažnai kritikavo ir žurnalistai, ir automobilių mėgėjai. Gal keistuolio įvaizdis „Sovam“ ir tiko, tačiau juk tuo metu rinkoje buvo ir „Alpine A110“, ir „Matra 530“ – abu šie automobiliai buvo nepalyginamai gražesni. 1968 metais tapo aišku, kad „Sovam“ sportinių automobilių istorija priėjo galutinį savo tašką ir gamyba buvo nutraukta. Tačiau „Sovam“ kompanija tebegyvuoja iki šiol.
Ką „Sovam“ veikė neišdegus sportinių automobilių verslui?
Automobilių gamyba „Sovam“ davė tik nuostolius, todėl jos reikėjo atsisakyti. Kompanija sutelkė visą dėmesį į tai, kas nešė šiokį tokį pelną – oro uosto mašinas. Jas „Sovam“ gamina iki šiol, nors kompanijos savininkai ne kartą keitėsi, o ir šiemet ji vėl buvo parduodama. „Sovam“ taip pat sukūrė ir ilgus metus gamino karinį visureigį „Sovamag TC10“.
Šiuo metu „Sovam“ priklauso „Kamkorp group“. Per laiką buvo parduoti kai kurie kompanijos turėti cechai, neliko jokių ambicijų kurti automobilius, tačiau klientų sąrašas vis tiek yra gana įspūdingas. „Sovam“ techniką naudoja „Airbus“, „AirFrance“, „Virgin Atlantic“ ir dar daug kitų rinkos gigantų. Kita vertus, šiemet ir vėl buvo paskelbta apie kompanijos pardavimą, todėl tiksliai įvertinti kompanijos būklės negalime.
Kadangi buvo pagaminta mažiau nei 150 „Sovam“ sportinių automobilių, išvysti juos parduodamus yra labai retas reiškinys. Bent keli automobiliai stovi muziejuose. Pavyzdžiui, Aspang Markto automobilių muziejus Austrijoje turi puikios būklės „Sovam“ automobilį.
„Sovam“ sportiniai automobiliai nebuvo itin gražūs ir greiti. Tai – tarsi pavyzdys, kad idėja gali virsti kūnu ir toliau niekam nerūpėti. Gal jie tiesiog nebuvo pakankamai keisti, neturėjo per daug ypatingų bruožų, o gal iš tikrųjų atrodė negražiai? Kad ir kokia priežastis tai nulėmė, „Sovam“ sportiniai automobiliai žinomi tik labai mažam žmonių ratui.
Kitame serijos straipsnyje kalbėsime apie „Panhard“ markės sportinį automobilį CD.
