Į Vokietiją išvežti negalima, tik į Rusiją
Kai kurios reportažo pastraipos primena trilerį: autorius pasakoja, kaip planuoja važiuoti vogtų automobilių keliais, drąsinasi eiti į turgų ne tik ieškoti nelegaliai čia atsidūrusių transporto priemonių, bet ir jas fotografuoti. S.I.Stølenas po truputį kaitina atmosferą ir vietomis sutirština spalvas, bet jo įspūdžius patvirtina keli pašnekovai: draudimo bendrovės ir policijos atstovai.
„Turguje Kaune parduodama tūkstančiai automobilių, atkeliavusių iš visos Europos. Čia galite įsigyti tokį modelį, kokio tik širdis geidžia, už juokingą kainą – tokią sumą, kokios reikia padengti jo atgabenimo iš kitos ES šalies išlaidas“, – rašoma žurnale. Šiuos žodžius patvirtina turgaus nuotrauka su prierašu: „Automobilių eilės tęsiasi tiek, kiek užmato akys“.
„Pravažiavęs dešrainių kiosko dydžio pastatą, atsiduriu turguje. Sunku nuspėti, kiek čia parduodama automobilių, bet skaičius neabejotinai yra keturženklis.
Pirmą pusvalandį tiesiog vaikštinėju aplink, stengdamasis neatrodyti įtartinai. Laimė, oras palankus. Lietuvoje, kaip ir Norvegijoje, žiema buvo neįprastai šilta. Tiesa, šiandien yra apie -15 laipsnių ir pardavėjams tenka gerokai paplušėti, bandant įkvėpti gyvybės mašinoms, kuriose užšąla ir akumuliatoriai, ir dyzelinis kuras. Jie vargiai turi laiko dairytis į neįprastus lankytojus. Kai kurie žmonės atvirai fotografuoja mašinas, greičiausiai norėdami jas parodyti galimiems pirkėjams savo šalyse.
Mano dėmesį patraukia sidabrinis „BMW 520i E39“. Ne toks jau įtartinas, bet viena smulkmena krenta į akis: raudonas trikampis ant galinio stiklo įspėja: "Børn i bilen" (norvegiškai „Vaikas automobilyje“).
Čia pat įdėta BMW nuotrauka su prierašu: „Greičiausiai tai parduota ne Lietuvoje.“
„Pamatau „Škoda Octavia“ su pažįstamomis raidėmis DK ant bagažinės dangčio. Kai pastarąjį kartą tikrinau, Danijoje galiojo dar didesni mokesčiai automobiliams nei Norvegijoje. Pardavimas užsienyje tikrai negali atsipirkti. Kažkas čia ne taip.
Po poros minučių prieinu prie vyro, kuris prie „VW Touran“, taip pat pažymėto DK, suka tranzitinius numerius. Bandau jį slapta nufotografuoti, bet mane pastebi. Reikia kažkaip suktis iš padėties.
„Kiek kainuoja ši mašina?“ – klausiu (angliškai), apsimetęs, kad fotografuoju turėdamas paskatų pirkti.
„8 tūkst. eurų“, – skeptiškai žvilgtelėjęs, atsako jis.
„OK, – atsakau. – Ar galiu ją išsivežti į Vokietiją?“
„Vokietiją? Ne. Ši mašina – tik Rusijai“, – atkerta jis ir tęsia darbą.“
Vien Maskvoje – 650 tūkst. vogtų automobilių
Jei ieškote pigių detalių, geriausia važiuoti į Gariūnus, didžiulį turgų prie Vilniaus, pataria S.I.Stølenas. Kaune vogtos mašinos esą ardomos. Prieš keletą metų policija surengė reidą lėktuvų angare netoli miesto, kur rado tonas vogtų detalių greta apynaujų automobilių, daugiausia – BMW, „Audi“ ir „Mercedes“, dar tik pradėtų ardyti ar jau išardytų. Greta pridėta nuotrauka iš šio angaro.
Turguje paaiškėja, kad brangios detalės pralaimi pigesnėms. Čia tikrai galima nusipirkti žibintų daugumai mašinų modelių, bet daugiausiai pigių padirbinių iš Taivano ar naudotų. Akivaizdžiai dominuoja smulkūs vagišiai, o ne didelės organizuotos gaujos. Greta parduodami mechanikų įrankiai ir panašios prekės – taip pat „naudotos“, be pakuočių ir čekių.
„Tarptautiniu mastu vogti automobiliai atneša didesnius pinigus nei narkotikai“, – rašinyje cituojamas vienos Norvegijos draudimo bendrovės tyrėjas Nilsas Kristiano Brekke. Nuotraukoje jis rodo baltarusišką numerį, kuris buvo prisuktas prie „Audi A5“, iš Norvegijos atsidūrusio Baltarusijoje.
20 metų patirtis, įskaitant 11 metų detektyvo darbo policijoje, N.K.Brekke leido susidaryti visapusį vaizdą apie autonusikaltimus Europoje. Jis nuolat sulaukia skambučių iš kolegų, pastebinčių įtartinų automobilių su norvegiškais numeriais. Daugumos vogtų mašinų keliai baigiasi Rusijoje, Baltarusijoje ar dar toliau į Rytus, o Lietuva jiems tampa tranzito punktu.
„1999-aisiais vien Maskvoje buvo užregistruota 650 tūkst. vogtų automobilių. Neturime pagrindo manyti, kad šiandien skaičius yra mažesnis. Rusijos policija neturi galimybės kaip nors su tuo kovoti. Viskas, ko galite tikėtis, – pastaba dokumentuose, kad automobilis vogtas, ir galite važiuoti toliau“
Didžiulė biurokratija, korupcija, sukčiavimas draudimo rinkoje, išteklių trūkumas yra keletas priežasčių, kurios verčia šį didžiulį mechanizmą suktis. Kaune pamatytas vaizdas esą tėra nedidelė logistinė šio mechanizmo dalis.
Didesnis dėmesys – kovai su narkotikais
Tai patvirtina su organizuotu nusikalstamumu kovojančio policijos padalinio vadovas kaunietis. Anot jo, nusikaltimai Lietuvoje primena rusiškus ar itališkus – yra kontroliuojami mafijos, atliekami didelių gaujų.
Pareigūnas dirba pastate, kuris Šaltojo karo metais buvo KGB padalinys. Žlugus SSRS, daug saugumiečių per naktį tapo bedarbiais. Jie turėjo didžiulį žinių apie žvalgybą, ginklus, slaptų organizacijų veiklą, kurios taikos metu praverčia kriminaliniame pasaulyje, bagažą. Darbo neturinčius žmones ėmė samdyti į mafiją panašios organizacijos, palaikančios ryšius su Rusija.
Neįvardytas pašnekovas pats netiria automobilių vagysčių. Jo vadovaujamas padalinys dirba su narkotikų prekyba, kurios pasekmės – gerokai rimtesnės. Lietuvos policija taip pat daugiau dėmesio skiria narkotikams, o ne vogtoms mašinoms. Jei prarandate automobilį, reikalai tvarkomi per draudimo bendrovę, iš jos gaunate kompensaciją ir nusiperkate mašiną. O jei jūs ar kas nors iš šeimos narių „sėda“ ant narkotikų, sugriūna visas gyvenimas.
Geografiškai Lietuva yra svarbi tranzito šalis, taigi per ją nuolat driekiasi tiek narkotikų, tiek vogtų mašinų keliai, bet policijos resursai naudojami tam, kas laikoma didesne problema.
„Greičiausiai Baltijos šalyse nebus matyti didelių investicijų į automobilių vagysčių tyrimą. Policijos negalima kaltinti dėl tokių prioritetų, – teisina autorius. – Bet tai reiškia, kad automobilių savininkai Skandinavijoje negali jaustis saugūs. Yra požymių, kad gaujos tik dar labiau įžūlės.“
Vogtas mašinas rasti galima, bet atgauti – vargiai
Kas nutiks, jei automobilis iš jūsų buvo atimtas tiesiog gatvėje ar kieme? Ar galima jį rasti ir atgauti? – klausia autorius.
Bendrovės, kurioje dirba N.K.Brekke, patirtis sekant ir atgaunant vogtas mašinas rodo, kad rasti nėra neįmanoma, net jei transporto priemonės registracijos liudijimas ir važiuoklės numeriai buvo suklastoti. Tačiau biurokratinis procesas, kuris laukia norint parsigabenti mašiną ir nubausti nusikaltėlius, yra ne toks paprastas.
„Turėjome keletą atvejų, kai sekėme norvegų automobilius, išvežtus į kitas šalis, įskaitant Baltarusiją. Transporto priemonės buvo aptiktos atliekant įprastinius patikrinimus ir konfiskuotos. Bet tai buvo tik ilgo ir sunkaus proceso pradžia“, – teigė pašnekovas.
Iš esmės savininkams tenka susitaikyti su mintimi, kad automobilį prarado, ir tikėtis tik draudimo pinigų. Tiesa, buvęs policijos pareigūnas nusiteikęs optimistiškiau. Jis sako per pastaruosius 10-15 metų sustabdęs daugybę automobilių, jau išvežamų iš Skandinavijos. Kelios operacijos buvo įgyvendintos bendradarbiaujant su Vokietijos, kitų Skandinavijos šalių ir Lenkijos policija.
„Bet jei mašina dingsta iš jūsų kiemo, naudotų automobilių turgus Kaune nebūtų kvailiausia vieta jo paieškoti…“ – savo rašinį baigia S.I.Stølenas.
