Beveik prieš 80 metų išrasta technologija buvo visapusiškai ištobulinta, o dėl atpigusių komponentų šias sistemas imta montuoti į pačius įvairiausius automobilius. Dabar pastovaus greičio palaikymo sistemos savo galimybėmis sparčiai artėja prie autonominių transporto priemonių ir užtikrina ne tik didesnį komfortą, bet ir saugumą. Kaip jos padeda vairuotojams?
Milžiniška pažanga
Pastovaus greičio palaikymo sistemos išradėju laikomas inžinierius Ralphas Teetorius. Aklą mechaniką erzino jį vežiodavusio advokato vairavimo maniera: kaskart R. Teetoriui prabilus šis sumažindavo važiavimo greitį ir vėl jį padidindavo inžinieriui klausantis pašnekovo.
1948 m. jam šovė mintis sukurti mechaninį įrenginį, turintį jungtį su varančiuoju velenu, ir prietaisą, nuo tam tikros ribos pasipriešinantį akceleratoriaus pedalo spaudimui. Pagreitėjus iki nustatytos ribos, ši sistema galėjo jį užfiksuoti ir nebereaguoti į vairuotojo paminos spaudimą. „Speedostat“ pavadinta technologija buvo patentuota 1950-aisiais.
Sistema iš karto prigijo Jungtinėse Amerikos Valstijose, nes ten po Antrojo pasaulinio karo buvo įvestas 35 mylių per valandą greičio apribojimas. Taip gyventojai buvo skatinami mažinti degalų sąnaudas ir padangų nusidėvėjimą.
Vėliau sistema buvo gerokai ištobulinta, o septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jau neretai aptinkama įvairių gamintojų modeliuose. Dar viena populiarumo banga šūstelėjo po 1973-ųjų naftos krizės, kai visos degalus taupyti padedančios priemonės vėl tapo aktualesnės nei bet kokie kiti automobilių patobulinimai.
Tačiau didžiausias šios technologijos šuolis įvyko atsiradus skaitmeninių sistemų ir preciziško matavimo jutikliams. Modernūs radarai, lidarai (lazeriniai radarai), vaizdo kameros ir garso bangų jutikliai leido pastovaus greičio sistemoms įgyti „akis“ ir „ausis“ – dabar jos gali reaguoti į eismo situaciją ir savarankiškai priimti sprendimus dėl automobilio judėjimo greičio ar net trajektorijos.
Automobilių žurnalistas Egidijus Babelis sako, kad šiandien šios technologijos leidžia automobiliams atpažinti kitus eismo dalyvius, išlaikyti padėtį eismo juostoje ar net ją keisti ir taip ne tik padidinti važiavimo komfortą, bet ir išvengti susidūrimų. Keleto mygtukų ar svirtelių spustelėjimu vairuotojas gali pasirinkti norimą judėjimo greitį, o jei mašinoje įdiegtos modernios adaptyviosios sistemos – išlaikyti pageidaujamą atstumą iki kitų transporto priemonių.
„Trumpai visą šią pažangą galima apibūdinti kaip judėjimą autonominio vairavimo link. Kadaise sistema leido užfiksuoti vairuotojui patogų greitį ir patraukti kojas nuo pedalų, o dabar ji gali kaitalioti greitį pagal galiojančius eismo ženklus ar net parinkti tinkamą važiavimo tempą už kelių šimtų metrų būsiančiam posūkiui įveikti. Ji sulėtina paskui kitą transporto priemonę judantį automobilį, visiškai sustabdo jį sankryžoje ir vėl padeda jam įsibėgėti“, – vardija nuolat naujus automobilius išbandantis ekspertas.
Naujosios eros produktai
Dar labiau stebina naujosios eros produktai. Pavyzdžiui, naujausiuose „Hyundai“ automobiliuose naudojamose „Smart Cruise Control“ (SCC) adaptyviosiose pastovaus greičio palaikymo sistemose integruoti dirbtinio intelekto elementai ir mašininio mokymosi algoritmai padeda analizuoti vairuotojo įpročius bei vairavimo manierą.
Šios pažangios sistemos naudoja jutiklius ir centrinį kompiuterį, kuriame nagrinėjami vairavimo modeliai. Besimokančios sistemos vėliau gali savaime valdyti automobilį taip, kaip tai darytų vairuotojas – jam būdingu važiavimo režimu.
Vertinant iš ateities perspektyvos, dirbtinio intelekto integravimas į pastovaus greičio palaikymo sistemas yra didelis šuolis visiškai autonominių transporto priemonių link. Tačiau ne mažiau svarbu pabrėžti, kad tokia technologijų sąveika sprendžia ir šiandienos problemą.
„Bene vieninteliu visuotinai dar neišspręstu klausimu lieka vis dar pasitaikantis šių sistemų nenatūralumas. Tokia technologija privalo veikti nepastebimai: greitėti nuspėjamai, stabdyti tuomet, kai to iš tiesų reikia, ir adekvačia jėga. Bet koks neprognozuojamumas vairuojant yra potenciali problema, todėl, savaime suprantama, gamintojai ieško būdų, kaip kuo labiau sužmoginti važiavimo sistemas“, – paaiškina E. Babelis.
Jo žodžius atspindi ir gamintojų elgesys. Štai „Audi“ ar „Mercedes-Benz“ savo automobilių išmaniosiose pastovaus greičio palaikymo sistemose diegia funkcijas, kurios naudoja interneto debesijoje esančius žemėlapius ir numato kelyje besidriekiančius posūkius, įkalnes bei nuokalnes, kad jose geriau pritaikytų tinkamą greitį.
„Hyundai“ pažymi, jog jos besimokanti sistema sureguliuota taip, kad pagal nustatytus parametrus atmestų galimai nesaugius vairavimo modelius. Tad lenktynininkai nuo šviesoforo iki šviesoforo negalėtų to paties išmokyti dirbtinio intelekto.
Ateities perspektyva
Tobulėjant greičio palaikymo technologijoms, neišvengiamai kyla svarbių klausimų dėl vairavimo ateities. Kaip šios sistemos dar labiau padidins saugumą ir važiavimo komfortą? Kokį vaidmenį dirbtinis intelektas atliks ateities kartų automobiliuose?
Vienu svarbiausių kriterijų neabejotinai išliks eismo saugumas. Pavyzdžiui, jau dabar naujausiuose „Hyundai“ modeliuose drauge su adaptyviąja pastovaus greičio palaikymo sistema veikia ir išmanusis greičio ribojimo ženklus atpažįstantis asistentas, kuris, naudodamas vaizdo kamerų ir navigacijos sistemos duomenis, nustato greičio ribojimus ir atitinkamai pakoreguoja automobilio greitį. Vairuotojas lieka saugus ir išvengia baudų už greičio viršijimą.
Galimybėmis bekelėje garsėjančiuose „Defender“ automobiliuose diegiama nauja sistema leidžia aktyvuoti adaptyviąją pastovaus greičio palaikymo technologiją ir nuvažiavus nuo asfalto. Ten ji atsižvelgia į daugiau įvairių parametrų, kaip antai kėbulo posvyrio kampą ar įveikiamos dangos paviršių.
E. Babelis atkreipia dėmesį, jog, technologijoms progresuojant, gamintojai gali vis daugiau sistemų susieti tarpusavyje.
„Iš vienos pusės, jos tampa sudėtingesnės, iš kitos – perima vis daugiau vairuotojo darbo dalies ir bando nudirbti jį geriau. Tai gali sumažinti žmogiškųjų klaidų tikimybę ir poveikį“, – pažymi pašnekovas.
Pavyzdžiui, dirbtinį intelektą įdarbinusios „Hyundai“ bendrovės vizijoje jos išmanioji pastovaus greičio palaikymo sistema palaipsniui turėtų perimti vis platesnio spektro vairavimo funkcijų kontrolę: pati nustatyti saugų atstumą iki kitų transporto priemonių, pati parinkti pagreitėjimo tempą ar stabdymo intensyvumą ir atstumą. Tam sistema ir mokosi iš daugybės vairuotojų jau dabar, kad perprastų kiekvieno jų vairavimo manierą.
Vairuotojai ne tik skirtingai įsibėgėja miestuose ar greitkelyje, ne tik stabdo paskutinę akimirką ar gerokai iki kliūties, bet ir kartu atlieka skirtingus veiksmus vairu, skirtinga jėga bei intervalais spausdami paminas ir t. t. Visa tai perpratusios sistemos ilgainiui turėtų eliminuoti vairuotojus kartais tebeerzinantį netolygų elgesį ir užtikrinti maksimaliai sklandų, saugesnį važiavimą.
