Parduodamo automobilio duomenys:
Kaina: 126068 Lt
Pagaminimo data: 1992 m. vasaris
Rida: 13800 km
Degalų tipas: benzinas
Darbinis tūris: 3615 cm3
Galia: 281 kW (377 AG)
Pavarų dėžė: mechaninė
Vietų skaičius: 4
Durys: 4
Savininkų skaičius: 1
Spalva: Tamsiai žalia („Imperial Green“)
Interjeras: Juodas odinis
Pardavimo vieta: Šveicarija, Hallwilas
„Opel Omega Lotus“ skelbimą galite peržiūrėti paspaudę čia.
„Opel Rekord“ modelius pakeitę pirmosios kartos „Opel Omega“ (arba tiesiog „Omega A“) turėjo neįtikėtinai plačią variklių gamą. Nuo 1986-ųjų iki 1993-iųjų šiuose šeimyniniuose automobiliuose gamintojas montavo daugiau nei 20 skirtingų variklių modifikacijų, iš kurių tik trys buvo dyzelinės.
Būtent šiuo periodu Vokietijoje buvo gaminami ir tokie automobiliai, kaip BMW M5 (E34) bei „Mercedes-Benz E500“, todėl su sąlyginai kukliomis „Omega 3000“ versijomis (204 AG ir 270 Nm) galingesniems varžovams pasipriešinti buvo labai sunku. Tačiau „Opel“ rankų nenuleido – išriedėjo gerokai galingesnės „Irmscher“ versijos su 4,0 litrų 6 cilindrų eilėje motorais (272 AG ir 395 Nm). Visgi, tai nebuvo taškas šioje istorijoje.
1989-aisiais „Opel“ Didžiosios Britanijos kompanijos „Lotus“ paprašė patobulinti jų 3,0 litrų variklį. Po didelės operacijos (buvo pakeistas net alkūninis velenas) šio agregato darbinis tūris išaugo iki 3,6 litro. Suspaudimo laipsnį „Lotus“ inžinieriai sumažino akivaizdžiai – nuo 10.0:1 iki 8.2:1, tačiau tokį sprendimą jie priėmė dėl variklio patikimumo gerinimo. Mat, su sąlyginai dideliu suspaudimo laipsniu du turbokompresorius „kabinti“ būtų daug rizikingiau – ypač, variklį maitinant „liesesniais“ degalais (sakykime, ne bio-etanoliu).
Su dviem nedideliais „Garrett T25“ turbokompresoriais motoro galią „Lotus“ padidino iki 377 AG ir net 568 Nm. To užteko, kad iki 100 km/val. šis, beveik 1,7 tonos sveriantis „Lotus Omega“ įsibėgėtų per 5,1 sekundės – gerokai greičiau nei to meto etalonas BMW M5 (per 5,9 sek.).
Variklis ir kiek piktesnė išvaizda nebuvo vieninteliai šių modelių bruožai. „Lotus“ inžinieriai patobulino ir daugiasvirtės pakabos elementus, sumontavo „Servotronic“ vairo stiprintuvą, kurio intensyvumas priklauso nuo važiavimo greičio. Didesnio skersmens stabdžių diskai (priekiniai 328 mm, galiniai 300 mm) taip pat buvo montuojami kiekviename „Lotus Omega“. Mašinos valdymo savybes pagerinti leido ir tvirtesni, agresyviau sureguliuoti riboto praslydimo diferencialai.
Didžiojoje Britanijoje šie automobiliai buvo vadinami „Vauxhall Carlton Lotus“ vardu. Jie akimirksniu tapo ne tik stereotipinių kelių chuliganų, bet ir nusikaltėlių svajonėmis. Mat, sąlyginai silpni britų pareigūnų automobiliai (tuo metu galingiausi policijos autoparke buvo „Senator B“ su 177-204 AG) neturėjo jokių šansų pagauti šių paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio super-sedanų. Juolab, „Lotus Omega“ neturėjo ir greičio ribotuvo, todėl priešingai nuo vokiškų konkurentų, jo maksimalus greitis siekė ne 250 km/val., o daugiau nei 280 km/val. Net ir Švedijos pareigūnai su galingais SAAB markės automobiliais prieš šiuos modelius buvo bejėgiai. Štai ir įrodymas.
Tačiau net ir tapęs greičiausiu serijiniu būdu gaminamu sedanu šis automobilis didelės sėkmės nesulaukė. „Opel“ norėjo sukurti 1100 tokių modelių, tačiau milžiniška 48 tūkst. svarų kaina 1990-aisiais greitų mašinų mėgėjams pasirodė pernelyg stati. Dėl to iš surinkimo gamyklos šie modeliai riedėti nustojo anksčiau nei buvo planuota, o jų tiražas siekė vos 950 vnt. 320 modelių buvo skirti tik Didžiosios Britanijos rinkai, o likusieji 620 – kitoms Europos šalims, su vairu kairėje pusėje. Visi „Lotus (Carlton) Omega“ buvo dažomi vienintele tamsiai žalia („Imperial Green“) spalva.
Surasti parduodamą tokį automobilį šiais laikais nėra sudėtinga. Populiariuose skelbimų portaluose (mobile.de arba autoscout24.eu) tikrai galima surasti ne vieną parduodamą „Opel Omega Lotus“. Negana to, šie išskirtiniai praėjusio amžiaus super-sedanai neretai yra pigesni net už naujus karštuosius hečbekus, tačiau savo vertę laikui bėgant jie išlaikys neabejotinai geriau.
