Pirmąją straipsnių cilko dalį (Pagaminta SSRS: vienetinės sovietinių automobilių koncepcijos) rasite paspaudę čia.
„GAZ-Torpedo“
Šis sportinis automobilis pasaulį išvydo tais pačiais 1952-aisiais, kaip ir pirmame ciklo rašinyje minėtas gremėzdiškasis ZIS-112. „GAZ-Torpedo“ išsiskyrė gerokai didesniu manevringumu, nors maksimalaus greičio sugebėjimais Stalino automobilių gamyklos (rus. – Zavod imeni Stalina, ZIS) kūdikiui nusileido.
Aleksejus Smolinas atsisakė serijinių GAZ-M-20 agregatų ir iš naujo suprojektavo naują ypač aptakių linijų kėbulą. Naujasis automobilis buvo gerokai lengvesnis už „Pobeda-Sport“: nors gabaritai išliko gremėzdiški (6300 mm ilgis, 2070 mm plotis ir 1200 mm aukštis), ši sportinė mašina svėrė tik 1100 kg.
A. Smolinas pasirinko patobulintą „Pobeda“ variklį, kuris buvo sėkmingai išbandytas GAZ-SG1 modelyje. Variklio darbinis tūris siekė 2487 cm3, galia – 105 AG. Maksimalus automobilio greitis – 191 km/val. Šiuo automobiliu buvo pasiekta keletas šalies greičio rekordų.
„Moskvič G2“
Automobilių sporto rekordininką „Moskvič G2“ 1956 m. MZMA gamykloje suprojektavo konstruktoriai I. Gladilinas ir I. Okunevas. Serijinio automobilio „Moskvič 405“ variklio galia siekė 75 AG prie 5600 aps./min. Tad vos 660 kg svėręs automobiliukas įsibėgėdavo net iki 220 km/val. Juo buvo pasiekti trys šalies rekordai.
„Moskvič G2“ faktiškai niekuo nesiskyrė nuo anksčiau gaminto „Moskvič G1“, kuris 1956 m. sulaukė tokio paties variklio ir aptakių linijų kėbulo. Vis dėlto laikoma, jog tai yra skirtingi modeliai.
1959 m. „Moskvič G2“ buvo modernizuotas žiedinėms automobilių lenktynėms. Jo ratus suko 70 AG variklis iš „Moskvič 407“. Automobilyje virš vairuotojo vietos buvo įrengtas ir saugos lankas. Šios modifikacijos automobilis įsibėgėdavo iki 193 km/val. Tačiau po 1960 m. „Moskvič G2“ automobilių lenktynėse nebedalyvaudavo.
„Juna“
Jurijaus Algebraistovo sukonstruotas automobilis – vienas garsiausių tarybinių laikų „savadarbių“ automobilių. Jis buvo pradėtas projektuoti 1970 m., tačiau iš garažo pirmą kartą išridėjo tik 1982 m. Kartu su Jurijumi automobilį kūrė ir jo brolis Stanislavas bei automobilių dizainų besidomėjusių dailininkų Ščerbininų šeima.
Kai kurios detalės ir agregatai buvo paimti iš populiaraus serijinio automobilio „GAZ-24 Volga“, tačiau daug ką konstruktoriams teko pasidaryti savo rankomis. Visiškai savarankiškai meistrai pagamino ir kėbulą: iš pradžių suvirino rėmą, kurį padengė keletu stiklo pluošto sluoksnių ir sutvirtino vamzdžiais.
„Juna“ gyva ir šiandien. Ji vis kaip nors perdaroma, modifikuojama, patobulinama. Neseniai ji sulaukė šešių cilindrų variklio iš BMW 525i. Modifikuotas ir „Juna“ kėbulas, įdiegtos stiklų šildymo sistemos. Automobilis Rusijos keliais rieda ir mūsų laikais, o iš viso yra sukoręs daugiau kaip pusę milijono kilometrų, dalyvavęs ne vieneriose automobilių lenktynėse ir net nusifilmavęs kine (1987 m. „Bandytojai“ – „Ispytateli“).
Pirmąją straipsnių cilko dalį (Pagaminta SSRS: vienetinės sovietinių automobilių koncepcijos) rasite paspaudę čia.
