„Stridsvagn 103“, trumpiau vadinamas Strv 103, yra labai žemo profilio tankas. Logika paprasta – į mažesnį taikinį sunkiau pataikyti. Sovietai irgi bandė įvairius itin žemo profilio dizainus – pavyzdžiui, „Objekt 775“ atrodo tarsi suplotas. Tačiau ir jis turi bokštelį, o Strv 103 tris dešimtmečius tarnavo be jo.
Dėl to bokštelio trūkumo Strv 103 savo konstrukcija labiau primena senuosius tankų medžiotojus ar šturmo pabūklus. Tačiau pagal savo kovines funkcijas Švedijos ginkluose pajėgose Strv 103 buvo pagrindinis kovos tankas. Ir tai nėra taip keista – straipsnio įžangoje paminėta tik vienas iš kelių galimų tanko apibrėžimų. Strv 103 nebuvo nei pirmasis, nei paskutinis tankas be bokštelio. Tiesą sakant, pats pirmasis tankas, naudotas dar Pirmajame pasauliniame kare, bokštelio neturėjo. 1972 metais Vokietijoje sukurtas VT1 turėjo 2 tiesiai korpuse sumontuotus 105 mm pabūklus. Tiesa, VT1 ar „Objekt 775“ serijinės gamybos nepasiekė, o štai Strv 103 iš tikrųjų buvo gaminamas ir naudojamas.
Strv 103 idėja ir sukūrimas
Šeštojo dešimtmečio viduryje švedai žvalgėsi naujo tanko. Jie naudojo britiškus „Centurion“ ir Antrojo pasaulinio karo laikų „Stridsvagn m/42“. Pramoninių sunkiasvorių „Landsverk“, „Volvo“ ir „Bofors“ grupė siūlė imtis serijinės anksčiau sukurto „Emil“ (KRV) prototipo gamybos, tačiau jis būtų buvęs labai brangus. Britiški ir amerikietiški tankai švedams atrodė galingi ir pajėgūs, bet sunkūs. O prancūziški ir vokiški – greiti ir mobilūs, bet prastai šarvuoti. Tuomet kariuomenės mechanikos inžinierius Svenas Berge pasiūlė visai naujo tanko idėją – jis pasiūlė atsisakyti bokštelio.
Bet kaip tuomet jis galėjo taikytis ir šaudyti?