Paulius Alšauskas, advokatų kontoros „Alšauskas ir Kripas“ advokatas, tikino, kad susiklosčiusi situacija – tipiška Lietuvai. Pasak jo, automobilių pardavėjai gana dažnai pirkimo-pardavimo sutartyse nenurodo automobilio trūkumų, ką daryti Lietuvoje privaloma nuo 2015 m. lapkričio.
Advokatas pasakojo, kad bylą inicijavęs automobilio pirkėjas daugiau nei prieš metus, 2016 m. žiemos pabaigoje, įsigijo maždaug 3 metų senumo transporto priemonę. Anot teisės žinovo, pardavėjas teigė, kad automobilis – nepriekaištingas ir trūkumų neturi.
Paaiškėjo remonto dirbtuvėse
Remonto dirbtuvėse buvo pastebėti defektai, kurių iki tol pamatyti niekaip nebuvo įmanoma.
Tiesa paaiškėjo tuomet, kai automobilis buvo nuvarytas į remonto dirbtuves signalizacijos sistemai įrengti.
„Pradėjus signalizacijos įrengimo darbus, buvo nuimtos kai kurios automobilio dalys – akumuliatorius ir kitkas – tam, kad būtų galima tinkamai atlikti darbą. Tuomet buvo pastebėti defektai, kurių iki tol pamatyti nebuvo įmanoma: nukarpyti ir blogai sujungti elektros laidai“, – pasakojo P.Alšauskas.
Dirbant toliau, sakė advokatas, buvo pastebėta ir tai, kad priekiniai automobilio žibintai pakeisti kitais, kito modelio, todėl neįmanoma jų tinkamai sureguliuoti. Galiausiai atliekant ratų suvedimą atrasta, kad pažeista automobilio kėbulo geometrija.
„Tapo aišku, kad automobilis buvo patyręs avariją ir po jos netinkamai suremontuotas. Apie visus šiuos neakivaizdžius trūkumus pirkėjas informuotas nebuvo“, – akcentavo advokatas.
Geranoriškumo nesulaukė
Sužinojęs apie visus trūkumus, automobilio pirkėjas kreipėsi į pardavėją ir, kaip sakė advokatas, buvo tikimasi, kad pavyks rasti kompromisą. Visgi pardavėjas į derybas nesileido, tad 2017 m. vasario pabaigoje galybę trūkumų turintį automobilį įsigijęs asmuo kreipėsi į teismą.
Automobilis turi būti toks, kad juo būtų galima naudotis – be paslėptų gedimų ar trūkumų, kuriuos žinodamas pirkėjas nebūtų pirkęs automobilio arba mokėjęs tokios kainos.
Bylos nagrinėjimas užtruko kone metus, tačiau praėjusių metų spalį teismas nusprendė tenkinti automobilio pirkėjo ieškinį ir nurodė, kad pardavėjas turėtų atlyginti ir bylinėjimosi išlaidas, ir nuostolius, patirtus automobilį remontuojant. Taip pat teismas priteisė sumokėti pirkėjai skirtumą tarp sumokėtos automobilio kainos ir eksperto nustatytos automobilio kainos, kuri būtų buvusi, jei visi automobilio defektai būtų pastebėti. Iš viso pardavėjui teks sumokėti 4 575 eurų sumą.
„Teismas nurodė, kad pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokį automobilį, kurio kokybė atitinka pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas bei jo kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus. Pastarieji apima ir automobilio tinkamumą naudoti pagal tikslinę paskirtį. Jeigu automobilio kokybė sutartyje neaptarta, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės automobilį, kad juo būtų galima naudotis – be paslėptų gedimų ar trūkumų, apie kuriuos žinodamas pirkėjas tokio automobilio nebūtų pirkęs arba nebūtų mokėjęs tokios kainos“, – aiškino P.Alšauskas.
Jis pabrėžė, kad pardavėjas atsako už bet kokį parduodamo automobilio neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo momentu, net jeigu tai paaiškėja vėliau.
„Tai reiškia, kad už paslėptus (neakivaizdžius) automobilio trūkumus atsakomybė tenka pardavėjui. Pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo“, – detalizavo advokatas.
Trys taisyklės
Anot P.Alšausko, perkant naudotą automobilį verta vadovautis trimis taisyklėmis, kurios dažniausiai padės išvengti bereikalingų išlaidų ir bylinėjimosi su pardavėju.
- 1. Nepagailėti santykinai nedidelių išlaidų konkretaus automobilio naudojimo istorijos patikrai specializuotoje duomenų bazėje.
- 2. Prieš priimant sprendimą pirkti, patikrinti automobilį autorizuotose remonto dirbtuvėse.
- 3. Nepasiduoti įkalbinėjimams pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyti kitokią nei reali pirkinio kaina, taip pat nurodyti tikrus pardavėjo duomenis.
