Viskas prasidėjo 1843 m., kai Charlesas Goodyearas sugebėjo iš gumos pašalinti sierą ir padidinti jos elastingumą. Gumos vulkanizacijos proceso metu buvo sukurtas mišinys, kuris buvo pradėtas plačiai naudoti įvairiose gyvenimo srityse. Tiesa, iki to momento, kai tai buvo pradėta naudoti automobilių padangoms gaminti, dar teko gerokai luktelti.
Apie tai, kad naujasis gumos mišinys gali būti naudojamas padangoms, pirmasis įrodė Johnas Dunlopas. 1888 m. jis sukūrė slėginę padangą dviračiams. Netrukus jo mintis perėmė ir automobilių gamintojai. 1895 m. Andre Michelinas išbandė slėginę padangą skirtą automobiliui. Nors bandymas nebuvo sėkmingas, tačiau pradžia buvo duota.
1903 Paulas Litchfieldas iš „Goodyear“ kompanijos patentavo pirmąją bekamerę padangą, tačiau ji buvo gana ilgai pamiršta ir tik 1954 m. pradėta aktyviai šią sritį vystyti. Dabar būtų sunku įsivaizduoti, kad padangos galėtų būti kitokios.
1908 m. Frankas Seiberlingas išrado padangas su grioveliais. Jų sukibimas su kelio danga iš karto pagerėjo. Šį išradimą reiktų vadinti protektoriaus pirmtaku. Nors jis ir buvo labai primityvus, tačiau leido gamintojams suprasti, koks svarbus yra padangos gumos išraižymas.
1910 m. „B.F. Goodrich“ kompanija dar labiau patobulino gumos mišinį iš kurio buvo gaminamos padangos. Kompanija į gumą maišė anglį, o tai padarė padangas ilgaamžiškesnes.
1911 m. Philipas Strausas pristatė pirmąją vykusią slėginę kamerinę padangą automobiliams. Nuo tada visi padangų skeptikai buvo užčiaupti ir padangos pradėtos masiškai gaminti automobiliams ir sunkvežimiams.
Po visų šių patentų ir išradimų beliko tobulinti viską, kas jau buvo žinoma. Svarbesnių įvykių padangų istorijoje nebebuvo. Bėgant laikui jos darėsi vis geresnės, tačiau pagrindas nesikeitė. Viskas, kas buvo sugalvota 19 ir 20 amžių sandūroje ir lėmė padangų atsiradimą bei jų gamybos technologijas.
