Slysti šonu nėra taip lengva, kaip atrodo „Youtube“ klipuose
Renginys prasidėjo kiek neįprastu bandomuoju važiavimu su „370Z” modeliu. Organizatoriai lenktynių trasos papėdėje, betonu padengtoje aikštelėje suformavo nedidelę trasą.
Vos ją pamačius tapo aišku, kokia užduotis laukia. O ką daugiau galima veikti aštuoneto formos aikštelėje, pasikinkius galine ašimi varomą automobilį? Aišku, kad slysti šonu.
Bandymams buvo išrikiuoti du vienodi, tačiau skirtingų spalvų „Nissan 370Z” modeliai, kurių kiekvienas po variklio gaubtu slėpė beveik 350 arklių.
Į bandymus susirinkę žurnalistai, kurių gretose ir šių eilučių autorius Tomas Markelevičius, netrukus įsitikino, kad šoninis slydimas nėra jau toks paprastas automobilių sportas.
Nors žiūrint į profesionalių „drifterių“ pasirodymą viskas atrodo paprasta ir elementaru, tačiau pačiam sėdus prie vairo atsiranda nemažai klausimų.
Pirmieji daugumos žiniasklaidos atstovų bandymai greit baigdavosi apsisukimais ar išvartytais trasą žyminčiais kuoliukais.
Kiek geriau gal sekėsi tik Estijos atstovui, apie automobilius rašančiam Kaido Soorskui. Žurnalistas gyvenime įprastai vairuoja BMW automobilį, todėl šoninis slydimas jam jau ne naujiena.
Turite pajausti, kas yra nepasukamumas ir kada atsiranda per didelis pasukamumas.
Po gerą valandą trukusių bandymų minimaliais gebėjimais valdyti šonu slystantį automobilį jau galėjo pasigirti daugelis renginio dalyvių. Lengva mokytis, kai šalia sėdi profesionalas ir aiškina, kaip dirbti su akseleratoriumi – „push“, „release“.
„Nėra taip lengva, kaip atrodo, ar ne? Trasa yra ne visiškai plokščia. Yra įkalnė, nuokalnė, todėl važiuojant įkalne reikia daugiau akseleratoriaus, o nuokalnėje – mažiau.
Automobilį veikia inercija, todėl apsisukti labai lengva. Reikia intuityviai ir greitai dirbti vairu ir visada automobiliui rodyti kryptį, kuria norite slysti. Turite pajausti, kas yra nepasukamumas ir kada atsiranda per didelis pasukamumas. Nelengva, bet įmanoma“, – mokiniais tapusiems žurnalistams pasakojo lenktynininkas ir šoninio slydimo instruktorius Siso Cunillis.
Po kelių nesėkmingų bandymų ir klaidų analizavimo ateina supratimas, kaip ir kiek spausti akseleratorių, kad mašina imtų slysti, ir kada sūkius sumažinti.
Rezultatas – pora ratų nenutrūkstamo slydimo. Žinoma, iki tobulybės dar trūksta labai daug, bet progresą pajautė daugelis.
„Nissan GT-R“ charakterį parodė lenktynių trasoje
Kiek vėliau bandymai persikėlė į „Fast Parcmotor Castelloli“ trasą. Kalnuota, vingiuota ir greita trasa žadėjo tikrai smagų pasivažinėjimą. 100 hektarų kalnuotame plote ši trasa buvo įrengta 2009-aisiais.
Dvylikos metrų pločio ir kiek daugiau nei keturių kilometrų ilgio trasa turi vienuolika posūkių – septynis į dešinę ir keturis į kairę. Eismas vyksta prieš laikrodžio rodyklę. Beje, šioje trasoje organizuojamas ir Europos šoninio slydimo čempionato etapas.
Tačiau šoninio slydimo jau gana. Serviso zonoje prie trasos mūsų jau laukė „Nissan GT-R“. Beveik 550 arklio galių žvėriukui trasoje teko apsukti keletą ratų, tačiau pirmiausia reikėjo išklausyti instruktažą, užsidėti šalmą ir pirmąjį ratą įveikti keleivio vietoje. Automobilį vairavęs instruktorius aiškino, kur yra stabdymo zonos ir kaip valdyti gana galingą automobilį.
Netrukus atėjo eilė prie vairo sėsti pačiam. Šalmas, saugos diržas, trumpas priminimas apie trasos įveikimą bei sutartinius gestus, kuriais mane instruktorius informuos, jei aš ką nors darysiu ne taip.
Nors buvo galima stabdyti prieš posūkį ir gerokai vėliau, nes automobilis ir jo savybės tą daryti leido, tačiau dėl saugumo reikėjo koją nuo akseleratoriaus ant stabdžio perkelti kiek anksčiau.
Ilgiausioje tiesiojoje spidometro rodyklė perkopė 215 km/val.
Tačiau net ir ne tokius greitus įvažiavimus į posūkius, kokių norėjosi, atpirko „GT-R“ charakteris tiesiojoje atkarpoje.
Ilgiausioje tiesiojoje spidometro rodyklė perkopė 215 km/val. Važiuoti tokiu automobiliu lenktynių trasoje norėtų kiekvienas benzingalvis, todėl mane apėmė pavydas net pačiam sau.
Keletas ratų trasoje prabėgo akimirksniu, o atrodytų, jog šlifuoti posūkius ir trajektorijas galėtum dienų dienas!
„Juke-R“ – 600 arklio galių už 516 000 eurų
Po bandomojo važiavimo „Nissan GT-R“ modeliu laukė renginio kulminacija. Automobilis, kuris pasiruošęs įspirti į užpakalį ir kai kuriems superautomobiliams.
Tai agresyvus, raumeningas ir beprotiškai brangus „Nissan Juke-R“. Tai jau antrosios kartos „Juke-R“, kuris iki šiol yra pagamintas tik keturių vienetų tiražu. Tiesa, „Nissan“ puse lūpų kalba apie tai, kad planuoja pagaminti dar 13 tokių rankų darbo monstrų.
Nuo pirmosios kartos „Juke-R“ modelio antrokas aukštesnis visa galva. Svarbiausias akcentas – po variklio gaubtu slypinti „GT-R“ širdis.
Jei pirmtakas buvo aprūpintas beveik 500 arklio galių varikliu ir pavarų dėže, tai antrosios kartos „bomba“ turi net 600 arklio galių.
Įsivaizduokite, krosoveris su 600 arklio galių! „Nissan” atskleidžia, kad tokius skaičius pavyko pasiekti naudojant patobulintą pavarų dėžę ir pritaikius kitokį kompiuterio programavimą.
Vien pamačius šį modelį ima virpėti rankos ir dar sunku suvokti, kad už kelių akimirkų tu juo skriesi lenktynių trasa didesniu nei 200 km/val. greičiu.
Žavesio šiam važiavimui suteikė ir žinia apie „Juke-R“ kainą. Ar jums dažnai tenka pavairuoti automobilį, kurio kaina – 516 tūkstančių eurų? Man ne. Ką galima nupirkti už tokius pinigus? Įsigijus praėjusių metų „Rolls-Royce Phantom“, panašaus amžiaus naudotą „Ferrari 458” ar „Lamborghini Aventador“ dar ir liktų koks šimtas tūkstančių eurų degalams.
Nesunku paskaičiuoti, kad viena „Juke-R“ arklio galia kainuoja 860 eurų.
Nesunku paskaičiuoti, kad viena „Juke-R“ arklio galia kainuoja 860 eurų. Taigi, minimalų atlyginimą gaunantis lietuvis per mėnesį galėtų įsigyti pusę arklio galios. Juokaujame. Tai tik aritmetiniai paskaičiavimai. Automobilio vertė susideda ne vien iš arklio galių.
Platus stotas, raumeninga išvaizda, matinė juoda spalva, sportinės sėdynės ir net saugos lankai. Kartu su visais agregatais ši komponuotė žadėjo nepamirštamą popietę trasoje.
Pirmasis ratas trasoje – apšilimas ir pripratimas prie automobilio. „Juke-R“ skleidžia fantastišką garsą taip leisdamas pajusti kiekvieną variklio sūkį.
Automobilio pagreitėjimą išvažiavus iš posūkio nusakyti sunku – tai reikia išmėginti. Dviem turbinomis aptarnaujamas 3,8 litro, šešių cilindrų darbo tūrio variklis užtikrina, kad kiekvienas akseleratoriaus spustelėjimas bus aiškiai juntamas.
Šalia manęs šturmano vietoje įsitaisiusi ralio lenktynininkė Marta Suria. Ji kontroliuoja, kad bandymų dalyviai per daug neįsijaustų ir „nenurašytų“ „Juke-R“ į trasos atitvarus. Įsijausti nesunku.
Šalia manęs šturmano vietoje įsitaisiusi ralio lenktynininkė Marta Suria.
Automobilis tiesiog keri savo spinduliuojama galia, tad šturmanė rankų gestais perspėja apie stabdymo zonas.
Akimirksniu prabėga keli ratai trasoje ir tenka pasukti į „pitus“. Įspūdžiai – neišdildomi. Jei būtų galima įveikti dar keletą ratų trasoje, pradėtum atsirinkti vietas, kur galima važiuoti greičiau ar stabdyti vėliau.
„Juke-R“ trūkumai? Nebent kiek per arti viena kitos esančios akseleratoriaus ir stabdžio paminos. Tačiau tai jau personalizacijos klausimas ir jei nuspręsite, kad tokio monstro norite, kūrėjai ir inžinieriai proceso metu pasiūlys jums vairuotojo darbo vietą pasimatuoti ir prisitaikyti pagal save.
„Supakuokite man du tokius. Vieną baltą, kitą juodą.“
Taigi, pažintis su „Juke-R“ paliko neišdildomus įspūdžius. Tai vienareikšmiškai sportiškiausias bandomasis važiavimas, kokį iki šiol teko patirti.
Beje, grįžkime prie automobilio kainos. 516 tūkstančių eurų už antrosios kartos „Juke-R“.
Tai pinigai, kuriuos sau gali leisti tik Jungtinių Arabų Emyratų turtuoliai. Ir tame tiesos yra. Du iš keturių pagamintų „Juke-R“ įsigijo turtingas šeichas. Tarsi bandelių parduotuvėje jis ėmė ir pasakė: „Supakuokite man du tokius. Vieną baltą, kitą juodą.“
„Juke“ serijinės gamybos modelis, kurį sukūrė „Nissan“, vos po debiuto sulaukė daug dėmesio dėl išvaizdos. Vieniems jis patiko, kitiems akis badė išskirtiniai kėbulo bruožai ir dizainerių sprendimai.
Tačiau jei patobulinto „Juke-R“ kėbulo linijas būtų galima perkelti ant standartinio „Juke“, garantuoju, kad visi skeptikai nutiltų. „Juke-R“ abejingų nepalieka. Ypač tuomet, kai šis automobilis tavo rankose. Ir dar lenktynių trasoje.
