Pagrindiniai reikalavimai – padidinti judėjimo greitį, sukurti geresnes komforto sąlygas ugniagesiams, sumažinti vandens žarnų išvyniojimo trukmę.
Tradiciniai to meto sovietiniai ugniagesių automobiliai (su priekyje atsikišusiu variklio skyriumi) buvo nelabai manevringi, matomumas iš vairuotojo kėdės buvo apribotas. O rėminė konstrukcija neleido žemiau suprojektuoti masės centro.
Todėl naujame automobilyje projektuotojai panaudojo „vagono“ principą, vandens siurblį sumontuodami pačiame centre.
1975 m. naują automobilį pradėjo kurti SSRS gamybinis susivienijimas „Vnieštechnika“ ir specializuota Prancūzijos įmonė „Sides“ VMA-30.
Prancūzams buvo pateiktos dvi sunkvežimių ZIL 131 važiuoklės. Po dviejų metų, 1977 m., išbandyti du pirmieji pavyzdžiai.
Mažai kur buvo galima tokiu gremėzdu pravažiuoti.
Projektuotojai tikrai neblogai padirbėjo. Pažemėjo masės centras, o pro 1,1 m durų angą galėjo iššokti iškart du ugniagesiai.
Automobilio stogas pagamintas plokščias, kad gelbėtojai galėtų stovėti ant jo, jei prireiktų ugnį lokalizuoti ekstremaliomis sąlygomis.
Tačiau buvo ir trūkumų. Daugelis automobilio išorinių panelių buvo pagamintos iš plieno, o cisterna – iš nerūdijančio plieno. Todėl mašina svėrė 12,1 t ! Todėl standartinis rusiškas ZIL 131 variklis dusdavo, veždamas tokią sunkenybę.
Standartinis rusiškas ZIL 131 variklis dusdavo, veždamas tokią sunkenybę.
Vis tik po bandymų vienas toks automobilis perduotas naudojimui. Iš pradžių buvo rodomas tik parodose, o tačiau užsienio pirkėjų nesudomino dėl prastų dinaminių charakteristikų. Be to, vakariečius gąsdino ir automobilio gabaritai – mažai kur buvo galima tokiu gremėzdu pravažiuoti.
Todėl taip ir liko pagaminti tik du „ZIL Sides“ vienetai. Vienas iš jų dirbo „parodomuoju“ Maskvos olimpiadoje 1980 m. Vėliau pateko į Sankt Peterburgą ir 1990-ųjų viduryje buvo nurašytas.
Tik XXI a. automobilis restauruotas ir dabar rodomas senovinės technikos parodose.
