Šiaulietis Aivaras Laurinavičius yra tikras senovinių automobilių entuziastas. Šiaulių „Senų ratų“ klube jis yra prezidentas, o savo servise MB „Retro dirbtuvės“ – ir vadovas, ir meistras.
Šis „ZAZ 968A“ – nuo pradžios iki galo yra suremontuotas ir restauruotas jo rankomis. Užtruko ilgiau nei metus, tačiau rezultatas džiugina – viskas liko originalu.
Tai savotiška laiko mašina tiems, kurie anuomet tokį automobilį pirko su paskyra – specialiu leidimu jį įsigyti. Pinigų turėti tuomet nepakakdavo. Sėdėdamas šiame visiškai restauruotame modelyje gali sugrįžti mažiausiai 30 metų į praeitį.
Galbūt tada tavo vyresnis brolis ar tėvas vienas rankomis sugebėjo iškelti variklį? O tai tekdavo daryti po kelis kartus per metus. O gal per lengvai atsidarantį priekinį trikampį langelį vogdavai dėtuvėje paliktą cigarečių be filtro pakelį ir bėgdavai į pievą pirmą kartą parūkyti?
Garsas – kaip didelės žoliapjovės. Užkūrei ir burzgia padidintomis apsukomis. Gal tik vėliau sužinosi, jog tai ne šiaip variklis, o „V“ formos keturių cilindrų 1,2 litro darbinio tūrio širdis. Tiesa, dėl litražo ir degalų sąnaudų vyrai gali ginčytis iki muštynių. Būtina žiūrėti dokumentus.
Konkrečiai šis automobilis pagamintas 1979 metais. Po galiniu kapotu turi 40 arklio galių. Storoje knygoje su paveiksliukais nurodoma, jog šimtui kilometrų pakanka 7 litrų. Jei pagerintas, galingesnis variantas – 10. Tai ekonominė logika, kai degalų niekas neskaičiuodavo.
Kas žadina atmintį automobilio salone? Kai sėdi prie vairo, gali nepasilenkdamas atidaryti ir dešines dureles. Viskas gana siaura. Priekinės sėdynės atsiverčia, jei reikia kam į galą atsisėsti. Tačiau niekaip neužsifiksuoja.
Panašus jausmas buvo, kai, būdamas vos šešiolikos, kovo 8-ąją ėjai pas kaimyną skolintis dviračio, o šis tąkart buvo jau gerokai išgėręs, todėl paskolino tokį automobilį. Reikėjo nuvažiuoti į miestą gėlių – savo merginai ir mamai.
Kaip anuomet, taip ir dabar nebuvo radijo imtuvo, tačiau peleninė – pačiame prietaisų skydelio centre – garbingiausioje vietoje. Žieminio palto sagos dydžio signalo mygtukas puikiai veikė – viduje garsas buvo lygiai toks pat, kaip ir lauke.
Pavarų perjungimo svirtis buvo papuošta neaišku kokiais paslaptingais keliais gaunamu stikliniu bumbulu, kurio drumstame viduje galima matyti mažą aliuminį automobilį.
Nors vairavimo teisių tada dar neturėjai, tačiau pavaras mėtyti jau mokėjai. Tik bėda, kad gana sunku buvo orientuotis pagal variklio garsą. Jis burzgia labai panašiai, kad ir kuria pavara judi.
Techniškai šio automobilio greitis vos viršija 100 kilometrų per valandą. O juk tuomet su skolintu „zapuku“ į pakalnę sugebėjai įminti ir 105!
Nors Lietuva savo laisvę dar skaičiavo ant vienos rankos pirštų, „zapukai“ jau seniai nebuvo svajonių automobiliai. Nė iš tolo. Tąkart Pasvalio gatvėse bent kelis kartus pamatei į tave atsuktą modernų vakarietišką gestą – vidurinį pirštą. Rodė ne tik „askonų“ ar „pasatų“ vairuotojai, bet ir pėstieji.
Tąkart Pasvalio gatvėse bent kelis kartus pamatei į tave atsuktą modernų vakarietišką gestą – vidurinį pirštą.
Šalin prisiminimus. Po priekiniu dangčiu galima rasti vietos pasidėti lagaminui, atsarginį ratą, akumuliatorių ir salono šildymo aparatą. Dažnas pamena, kad važiuoti buvo labai šalta. Jei salono sandarumas neužtikrintas, tai per vieną sklendę patenkančio šilumos srauto iš tiesų galėjo būti mažoka.
Variklio aušinimas – tai vienintelis dalykas, dėl kurio „zaporožietį“ buvo galima pravardžiuoti rusišku „Porsche“. Galiniuose sparnuose esančios „ausys“ važiuojant gaudo orą, kuris nukreipiamas į variklio sparnuotę ir karterį. Išmanesni vairuotojai prisukdavo gilesnį karterį. Tuomet geresnis aušinimas.
Turėjusieji tokią transporto priemonę pamena, kad ilgose kelionėse reikėdavo nuolat galvoti, kad variklis neperkaistų arba nebūtų per smarkiai aušinamas.
Dar viena smulkmena – pabandykite dabar įsigyti šį automobilį, kurio prieš ketvirtį amžiaus jau niekam nereikėjo ir geriausios būklės. Vargu ar be poros tūkstančių eurų pavyks rasti ką nors, kas nėra tik rūdžių krūva. Šis mėlynas senukas jau senokai dabinasi istorinio automobilio numeriais ir tikrai yra šio to vertas.
