Emociškai stipriausias renginys gyvenime
„Neslėpsiu, prieš akciją buvo nemažai jaudulio – juk iki šiol nėra tekę bendrauti su neregiais. Klausimų galvoje kilo gerokai daugiau nei atsakymų, tačiau po pirmojo savo keleivei ištarto „Labas“ jaudulys dingo ir visas šeštadienis tapo vienu įdomiausių per visus šiuos metus. Akiratį „Mane veža TRYGG“ praplėtė labiau nei ta diena, kai supratau, kad Kalėdų Senelis neegzistuoja. Tai vienareikšmiškai emociškai stipriausias renginys, kokiame tik yra tekę dalyvauti.
Nuostabu stebėti, kaip neregiai džiaugiasi gyvenimu ir vertina įvairias smulkmenas, apie kurias pats nė nepagalvoji. Be galo įdomu buvo suprasti ir pamatyti išlavintus neregių pojūčius – jų klausa, orientavimasis aplinkoje, atmintis ir kiti įgūdžiai gerokai lenkia matančiųjų sugebėjimus. Mano keleivė Glorija studijuoja prancūzų filologiją ir pati važiuoja autobusu bei keliauja į universitetą! Puikiai praleidome kelias valandas kalbėdami apie „hard metal“ muziką, prancūzų kalbą, knygas bei daugybę kitų tiek man, tiek jai aktualių dalykų“, – apie rugsėjo 4-osios patirtis pasakoja viešųjų ryšių specialistas Paulius Sviklas.
Moka džiaugtis smulkmenomis
Šįkart Prienuose į „Mane veža TRYGG“ pajudėjo trys ekipažai – tai fantastiškoji Bendinskų šeima – Gražina, Antanas ir jų sūnus Gintaras. Iš jų keleivių trijulės viena moteris buvo visiškai nematanti, o kitų dviejų regėjimas dar leidžia šiek tiek orientuotis aplinkoje, tačiau Bendinskų šeimos globa buvo tokia, kad pasakodami apie beveik 12 valandų trukusį žygį per Suvalkiją visos damos kalbėjo ką „matė“ pirmą kartą aplankytuose ir didžiulį įspūdį palikusiuose objektuose.
Įdomu tai, kad keturračius vairuojantiems Antanui Bendinskui – 72-eji, jo žmonai Gražinai – 68 metai, o į nedideles ekspedicijas po gražiausius Lietuvos kampelius jie leidžiasi kone kiekvieną savaitgalį. Turbūt visus įmanomus stereotipus laužanti G. Bendinskienė, prie „Mane veža TRYGG“ karavano prisijungianti jau trečią kartą juokiasi, kad jų šeimos niekada nereikia įkalbinėti jungtis prie panašių iniciatyvų.
„Kai pamatai, kaip sugeba smulkmenomis džiaugtis neregiai, supranti, kad turi apie ką pagalvoti ir ko pasimokyti.
Juk mes net būdami sveiki nepavargstame skųstis dėl kokių nors niekų. Bent kartą pabendravęs su tokiais žmonėmis ir suvokęs, kiek nedaug pakanka kito dienai praskaidrinti, vėliau kitaip elgtis negali. Mes jau ne pirmos jaunystės, bet vis dar nemetėm klajonių. Esam neprastai velnių priėdę“, – juokiasi G. Bendinskienė.
Beje, Prienų poliklinikoje slaugytoja dirbanti moteris visus metus į darbą keliauja savuoju keturračiu. Jos teigimu, tereikia pasirinkti tinkamą aprangą, mėgautis ir tuo dalintis.
Kelionės motociklu įgauna kitą prasmę
„Labai mėgstu važinėti motociklu, bet po to, kai pamačiau kokį įspūdį tai daro neregiams, dažniausiai priverstiems gyventi nesibaigiančio karantino sąlygomis, tos kelionės įgavo visai kitą prasmę. Per pastaruosius metus į tokius pasivažinėjimus išsiruošiau gal devynis kartus, nelaukiant oficialios akcijos „Mane veža TRYGG“ dienos“, – pasakoja šiaulietis Darius Mitkevičius, dalyvavęs visose penkiose akcijose.
Tačiau Darius pripažįsta, kad nors Aukštaitija po truputį įgauna pagreitį, vis dėlto ne taip greitai, kaip norėtųsi: „Tiesą sakant man dalies motociklininkų pozicija yra mįslė. Vakarais išėjus su šeimyna pasivaikščioti po miestą, su tais pačiais vyrais ant motociklų prasilenkiame po keletą kartų, nes jie tiesiog užmušinėja laiką sukdami ratus tomis pačiomis gatvėmis. Bet kai prieš „Mane veža TRYGG“ skambtelėjau keliems jų kviesdamas prisijungti, pasirodė visi esantys beprotiškai užsiėmę.“
Keleiviai rūpesčių nekelia
Tad gal tokie ypatingi keleiviai sukuria kokių nors keblumų ir komplikuoja motociklo valdymą? Gal motociklininkus baugina prisiimama atsakomybė ir įsipareigojimas važiuoti maksimaliai saugiai? Darius tikina, kad aptarus elgsenos ant motociklo detales – kur remtis kojomis, kur laikytis rankomis ir kurlink pasvirti posūkyje – neregiai sukelia netgi mažiau rūpesčių, nei nuolat besidairantys tradiciniai motociklininkų bendrakeleiviai.
„Neregiai labai jautrūs ir supratingi žmonės. Prieš kiekvieną kelionę surengiu miniatiūrinį instruktažą, kaip motociklas valdomas ir ko galima tikėtis važiuojant. Taip pat sutariame, kad prieš kokį nors susikaupimo reikalaujantį manevrą – stabdymą, pagreitėjimą ar aštresnį posūkį – aš apie tai perspėsiu duodamas sutartą ženklą. Visą kitą laiką keleivius raginu tiesiog mėgautis procesu. Lig šiol visiems be išimties tai pavyko“, – patirtimi dalijasi D. Mitkevičius.
Siurprizų ir gerų emocijų kiekis
Pati „Mane veža TRYGG“ sumanytoja Aldona Juozaitytė teigia, kad didžiausias šiųmetinis atradimas – lemiamu metu pagalbos ranką ištiesę žmonės. Mergina atvirauja, kad nedaug trūko, kad šiųmetė akcija būtų virtusi paskutiniuoju „Mane veža“ renginiu. Kai atrodė, kad viskas beviltiškai stringa tose institucijose, iš kurių labiausiai tikiesi supratimo ir palaikymo, padėti įveikti organizacinį Dakarą pasisiūlė Vaidotas Žala. Jis ne tik patarė kaip efektyviau spręsti kai kuriuos koordinavimo rebusus, bet ir prikalbino savo ralio komandos rėmėjus, bendroves „Trygg“ ir „Fegda“, padėti užlopyti didžiausias renginio biudžeto skyles.
Pats Vaidas prisipažino taip pat buvo nustebintas ne tik kokiomis emocijomis spinduliuoja motociklu pavėžinti neregiai, bet ir jų žiniomis apie Dakare ar klasikiniame ralyje patiriamus jo ekipažo nuotykius.
„Iš klausimų apie įvairias detales suprantu, kad kai kurie jų mato gal net daugiau, nei turintys galimybę sekti lenktynes televizoriaus ekranuose. Siurprizų ir gerų emocijų šitame renginyje iš tikro neįtikėtinas kiekis. Bet, žinoma, svarbiausia – galimybė lėkti per sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui su švyturėlius įjungusia policijos palyda“, – jam vienam būdingu stiliumi aplinkinius kvatoti priverčia V. Žala.
