Iš pradžių „Citroën“ planavo, kad TPV (Toute Petite Voiture – Labai Mažas Automobilis) bus gaminamas iš aliuminio ir magnio, o jį pirmyn trauks skysčiu aušinamas variklis. Pirmieji prototipai buvo sukurti dar 1936 metais, tačiau greitai tapo aišku, kad aliuminis tokiam automobiliui yra per brangus. 1939 metais 2CV buvo pristatytas automobilių parodoje Paryžiuje. „Citroën“ išsaugojo prototipus per karą ir 1948 metais paleido jų pagrindu sukurtą 2CV.
„Citroën 2CV“ turėjo primityvų, itin ploną plieninį kėbulą ir oru aušinamą 9 AG (6,7 kW) 0,4 litrų dviejų cilindrų variklį. Jis per 4 pavarų transmisiją suko priekinius ratus. Nors svėrė mažiau nei 600 kg, 2CV buvo labai lėtas automobilis. Kita vertus, jis galėjo pasigirti labai minkšta važiuokle ir praktiškumu. Viduje tilpo 5-6 žmonės ir 50 kg krovinio. Nors ta važiuoklė leido automobiliui stipriai linguoti posūkiuose, ji užtikrino labai patogias keliones net pačiais prasčiausiais keliais ir lengva bekele.
„Citroën 2CV“ buvo ne tik pigus, bet ir labai paprastas. Sėdynes buvo galima išimti vos per kelias sekundes – tuomet jos tapdavo lauko baldais smagiam šeimos piknikui. Tiesą sakant, visą automobilį buvo galima išardyti labai paprastai – durelės, variklio gaubtas ir net variklis buvo pašalinami ypač paprastai. „Citroën 2CV“ buvo tiesiog genialios pigios inžinerijos pavyzdys.
Pavyzdžiui, pirmieji TPV prototipai net neturėjo sėdynių – jas atstojo tarsi hamakai pakabintos medžiagos juostos. Kai kurie TPV turėjo tik vieną priekinį žibintą. Tas sprendimas, matyt, nepasiteisino, nes 2CV jau turėjo du žibintus priekyje ir vieną gale. Salone keleiviai surasdavo paprastas išimamas sėdynes. Langai nebuvo nuleidžiami į dureles – jei ten nebūtų tilpę, todėl „Citroën“ montavo tik porą pusės lango dydžio orlaidžių. Priekinės durelės buvo atidaromos atgal, o galinės – į priekį. Tai irgi buvo šiokia tokia gudrybė – vyrius ir durelių svorį laikė tik vienas statramstis kiekvienoje pusėje.
Viduje beveik nebuvo jokių prietaisų, neskaitant ampermetro, skirto akumuliatoriaus būklei stebėti, ir paprasto prie lango rėmo pritvirtinto spidometro. Mat degalų lygis buvo matuojamas tiesiai į baką įstatoma matuokle, o variklio apsukos vairuotojui neturėjo rūpėti. Salone nebuvo nei laikrodžio, nei kitų patogumų.
Negana to, vairuotojui tekdavo pasirinkti, ar jis nori naudoti valytuvus, ar spidometrą, nes abu juos valdė tas pats į transmisiją nuvestas troselis. Tai reiškia, kad įjungus valytuvus spidometras neveikė, o valytuvų judėjimo greitis priklausė nuo automobilio judėjimo greičio. Stovint vietoje valytuvai apskritai neveikė, bet juos buvo galima pajudinti ranka – tam čia buvo sumontuota speciali rankenėlė.
Manote, kad tai yra didžiulis trūkumas? Na taip, bet spidometras vis tiek neturėjo jokio apšvietimo, todėl bent pusę paros vis tiek nebuvo reikalingas. Juolab, kad maksimalus šio automobilio greitis iš pradžių siekė tik 65 km/val.
Visą 2CV stogą dengė storas audinys, kurį buvo galima suvynioti taip paverčiant šį automobilį kabrioletu. Taip viduje buvo galima mėgautis grynu oru arba vežti aukštesnius krovinius. Pirmųjų 2CV kapotai buvo banguoti – tokia forma sustiprino variklio dangčio standumą be jokio papildomo rėmo. Salono šildytuvas ir vėdinimo įranga automobilyje atsirado tik 1957 metais.
Ir tai svarbu pažymėti – „Citroën 2CV“ tobulėjo visą savo gamybos laiką, nors iš karto tapo tikru hitu. 1960 metais banguotas kapotas pakeistas lygiu. 1962 metais 2CV gavo 14 AG (10,4 kW) variklį ir maksimalus greitis išaugo iki 85 km/val. 1963 metais valytuvai jau buvo valdomi elektriniu varikliuku, o apšviestame spidometro korpuse pagaliau atsirado ir degalų lygio rodyklė.
„Citroën 2CV“ variklis vis augo, kol galiausiai pasiekė 29 AG (22 kW) galią. Tobulėjo ir salonas, ir automobilio išvaizda. „Citroën“ šis mažylis buvo ir talismanas, ir pelningas produktas. Žmonės pirko ir mylėjo 2CV ne tik dėl to, kad tai buvo pigus automobilis. Vairuotojams jis patiko ir dėl savo paprastumo, ir dėl labai prancūziško dizaino (kurį ištobulino italas Flaminio Bertoni). „Citroën“ mielojo 2CV pagrindu sukūrė ir keletą kitų įdomių automobilių, įskaitant „Mehari“, „2CV 4X4 Sahara“, „Dyane “ bei „Bijou“. Įskaitant visas versijas, „Citroën“ pagamino daugiau nei 9 milijonus šių automobilių.
Ir nemanykite, kad 2CV yra tik primityvi skardinė dėžė ant ratų. Sukurti pigų automobilį – labai sudėtinga užduotis, nes tenka skaičiuoti viską, įskaitant ir panaudojamus varžtus. 2CV netgi turėjo keturių laipsnių mechaninę transmisiją – šiame segmente tai buvo didelis privalumas. „Citroën“ naudojo 2CV platformą įvairioms technologijoms bandyti – tai 2CV pirmasis pasimatavo hidropneumatinę važiuoklę. 2CV taip pat siūlė nė 4 l/100 km nesiekiančias degalų sąnaudas ir buvo pirmasis apsiavęs „Michelin“ radialines padangas. Ne vienoje rinkoje 2CV tapo pirmuoju ekonominės klasės automobiliu. Tiesą sakant, daugybei žmonių jis tapo pirmuoju automobiliu. Ir, tikriausiai būtų gamintas ir toliau, jei ne 1989 metais sukurti emisijų standartai bei išaugęs dėmesys saugumui.
