„Ford GT40“ istorija yra plačiai nušviesta knygose ir filmuose, bet trumpai ją prisiminkime. Henry Fordas II septintojo dešimtmečio pradžioje norėjo aktyviai dalyvauti Europos automobilių sporte. Enzo Ferrari tuo metu svarstė parduoti savo automobilių kompaniją ir susikoncentruoti į didžiausią savo aistrą – automobilių sportą, ypač „Formulę 1“.
„Ford“ tai matė kaip galimybę tapti galinga jėga, todėl į „Ferrari“ pajėgumų auditą metė milijonus dolerių. Tačiau pardavimas neįvyko – vėlyvoje derybų stadijoje Enzo Ferrari nesutiko parduoti savo kompanijos, nes „Ford“ norėjo visiškai perimti jos sporto diviziją.
„Ford“ toks itališkas įžūlumas tiesiog pribloškė ir kompanija leidosi į tiesioginę kovą su „Ferrari“ bolidais ištvermės lenktynėse. 1960-1965 metais „Ferrari“ dominavo Le Mano lenktynėse ir „Ford“ čia įžvelgė galimybę įkąsti sandorį nutraukusiam Enzo.
Šiam tikslui įgyvendinti „Ford“ metė didžiulius pajėgumus, ir laimėjo – 1964-1969 metais gamintas „Ford GT40“ bolidas nugalėjo 1966, 1967, 1968 ir 1969 metų Le Mano lenktynėse.
Pati pirmoji pergalė buvo saldžiausia, nes „Ford GT40“ automobiliai užėmė visas tris pirmąsias vietas. Šiam pasiekimui ir kompanijos šimtmečiui paminėti 21 amžiaus pradžioje „Ford“ nusprendė pagaminti naują superautomobilį. Taip 2002 metų Tarptautinėje Šiaurės Amerikos automobilių parodoje buvo pristatytas modernus GT40 konceptas. Kaip ir originalus GT40, šis turėjo viduryje sumontuotą V8 variklį, per mechaninę transmisiją sukančią galinius ratus. Automobiliai buvo savo dizainu buvo labai artimi, tačiau čia panašumai ir baigėsi.
„Ford GT“ gamyba vyko 2004-2006 metais, iš viso surinkti 4038 automobiliai. Pastebėsite, „Ford“ superautomobilio pavadinime neliko skaičių. Taip nutiko dėl kelių priežasčių.
Visų pirma, originalaus GT40 aukštis yra 40 colių (vos daugiau nei metras), dėl ko jis taip ir buvo pavadintas. Naujasis superautomobilis yra šiek tiek aukštesnis. Antra, GT40 vardas priklausė britų kompanijai „Safir Engineering“, kuri gamino replikas ir atsargines dalis istorinėms sportinėms mašinoms. Tas vardas vėliau buvo parduotas Ohajuje įsikūrusiai kompanijai „Safir“, kuri norėjo jį parduoti „Ford“ už 40 milijonų dolerių. Ford, žinoma, nesutiko ir naujasis automobilis buvo pavadintas „Ford GT“.
Pirmos kartos „Ford GT“ yra varomas 5,4 litrų V8 varikliu, kuris išvysto 410 kW (550 AG) galią ir per mechaninę 6 pavarų transmisiją suka tik galinius ratus. Iki 100 km/val. „Ford GT“ bėgėjasi kiek trumpiau nei 4 sekundes ir gali pasiekti 330 km/val. greitį. 4,64 metrų ilgio automobilis sveria beveik 1,6 t ir posūkiuose yra pakankamai veržlus ir stabilus. Ir nors iš pirmo žvilgsnio to negalima pamatyti, „Ford GT“ gamyboje buvo pritaikyta ne viena inovacija.
„Ford GT“ konstrukcijos inovacijos
Nors išoriškai Ford GT iš tikrųjų primena istorinį GT40, šių automobilių konstrukciją skiria net keturi dešimtmečiai. Ford GT buvo gaminamas pasitelkiant net keletą įdomių inovacijų, kurios GT40 laikais tiesiog neegzistavo.
Pavyzdžiui, aliuminis „Ford GT“ rėmas ir didelė kėbulo dalis buvo gaminami pasitelkiant superplastinio formavimo technologiją. Ji leidžia iki 450–520 °C įkaitintą aliuminį formuoti panašiai kaip plastiką. Didžiausias superplastinio formavimo privalumas – galimybė labai tiksliai formuoti didelius metalinius komponentus. Taip „Ford“ sumažino skirtingų komponentų skaičių ir sutaupė šiek tiek kilogramų.
Tuo tarpu skirtingos „Ford GT“ dugno plokštės buvo jungiamos šaltojo virinimo metodu – persidengiančios plokščių siūlės buvo suspaudžiamos rulonais, taip sukuriant stiprią mechaninę jungtį. Centrinė automobilio dugno dalis buvo suformuota kitaip – skirtingos jos dalys buvo suvirintos trintimi. Čia sumontuotas ne tik pavarų perjungimo svirties mechanizmas, bet ir ypatingas degalų bakas.
„Ford GT“ turi vadinamąjį laivo-butelyje tipo degalų baką. Tai – plastikinis benzino bakas, kurio viduje yra siurblys, valdymo elektronika ir kiti svarbiausi degalų sistemos komponentai. Šią technologiją „TI Automotive“ kompanija sukūrė Vokietijoje.
Laivo-butelyje dizainas padeda sumažinti į aplinką patenkančių benzino garų kiekį. Kiek įmanoma daugiau komponentų sutalpinant į degalų bako vidų, sumažėja angų skaičius, pro kurias benzinas galėtų garuoti į aplinką. „TI Automotive“ šią sistemą sukūrė dėl naujų emisijų standartų, JAV įsigaliojusių 21-ojo amžiaus pradžioje. „Ford GT“ superautomobilis tapo pirmuoju serijinės gamybos automobiliu su laivo-butelyje tipo baku.
Tas degalų bakas yra „Ford GT“ konstrukcijos viduryje, tiesiai po centrine konsole. Ši vieta degalų bakui buvo pasirinkta siekiant išlaikyti gerą svorio pasiskirstymą ir žemą svorio centrą. Tačiau vietos čia nėra daug ir „Ford GT“ bake telpa tik 66,2 litrai benzino. Palyginimui, „Ferrari F430“ superautomobilio degalų bako talpa siekia 95 litrus.
Nieko nenustebins faktas, kad „Ford GT“ godžiai ryja benziną. Mieste jo oficialios (vadinasi, optimistinės) degalų sąnaudos siekia 20 l/100 km, greitkelyje – 12. Todėl „Ford GT“ sustojimai degalinėse ilgesnių kelionių metu yra išties dažni. „Ford GT“ degalų bako papildymo anga yra ant priekinio dešinio sparno ir šis automobilis neturi atsukamo bako dangtelio – jo atsisakydama „Ford“ sutaupė kelias dešimtis gramų. Dabar šis sprendimas tarp sportinių automobilių yra pakankamai dažnas.
Beje, „Ford GT40“ irgi turėjo įdomius degalų bakus. Jie buvo visiškai atskiri (daugelis GT40 turėjo dvi degalų papildymo angas) ir iš abiejų pusių supo automobilio kabiną. Tik penktoji GT40 versija turėjo aliumininius bakus – iki tol naudoti guminiai bakai, kurie buvo linkę leisti degalus.
„Ford GT“ buvo riboto leidimo automobilis, todėl buvo manoma, kad pirkėjų nepritrūks. Tačiau susidomėjimas šiuo superautomobiliu nebuvo toks didelis, kaip buvo prognozuojama. Automobilio gamyba buvo nutraukta dar 2006 metais, o neparduotų naujų „Ford GT“ buvo dar 2007-aisiais. Vėliau dėvėtų automobilių rinkoje „Ford GT“ vertė ėmė augti ir dabar tai yra moderni klasika. Tai yra siejama ir su antrąja „Ford GT“ karta, pasirodžiusia 2015 metais.
