Maištavo prieš sistemą
„MAR‘as“ oficialiai įregistruotas 1990 m. gruodžio 6 d. Nors tuo metu Lietuvoje buvo daug motociklais važinėjančių vyrų, apie kuriuos rašydavo ir įvairūs spaudos leidiniai, tačiau oficialiai į klubą niekas jungtis nesugalvojo iki tol, kol to nepadarė vilkaviškiečiai. Buvęs šio klubo narys, dabar Vilniuje gyvenantis Audrius Bonkevičius, prisiminė, kad tuomet Vilkaviškyje motociklais važinėjo ne viena dešimtis jaunuolių, daugiausia – čekoslovakiškais JAWA.
Prasidėjus vadinamajai „perestroikai“ Vakarų kultūra į Lietuvą ėmė vis labiau veržtis, tad ir tarp jaunimo atsirado vis daugiau tų, kurie buvo linkę maištauti. A.Bonkevičius pasakojo, kad tuomet nemažai vaikinų į mokyklą važiuodavo motociklais su suplyšusiais džinsais, kerziniais batais. Neretai juos mokytojai vydavo namo, tačiau šie maištaudami prieš sistemą vis tiek ateidavo į pamokas.
„Tada mes labai gerai leidome laiką, daug juokaudavome, galvojome, kad esame kieti“, – šypsojosi A.Bonkevičius.
Po pamokų jaunimas dažniausiai motociklais užplūsdavo Vilkaviškio gatves, rinkdavosi miesto aikštelėse. Neretai prie jų „prisikabindavo“ tuometiniai milicijos pareigūnai, kurie nuolat tikrindavo dokumentus, kartais iš vaikinų net atimdavo jų teises. Tiesa, tik laikinai. Pasikalbėjus su viršininkais šie vėliau vairuotojų pažymėjimus grąžindavo.
„Nors buvo kalbų, kad tais laikais daugelis motociklais apskritai važinėdavo be teisių, tačiau Vilkaviškyje tokių atvejų nepamenu. Visi bijojo milicininkų. Būdavo jie net į kiemus atvažiuoja, „iškrato“ visą grupę, surenka visus įmanomus dokumentus ir tikrina, ar nėra kokių nors pažeidimų. Aš pats sykį turėjau važiuoti į Vilnių pas vyriausiąjį komisarą vien tam, kad galėčiau įregistruoti savo motociklą. Pareigūnai mūsų nemėgo, tad visi stengėmės elgtis legaliai“, – prisiminė vienas iš aktyviausių to meto Vilkaviškio motociklininkų Ramūnas Montvila-Munis.
O nemėgti motociklininkų milicininkai išties turėjo dėl ko. Šie dažniausiai gatvėmis važinėjo be vadinamų korių – motociklų išmetimo sistemos dalių, slopinančių garsą. Tad padidinti motociklų variklio gausmai dažniausiai pykdė aplinkinius ir šie nuolat milicininkams skųsdavo jaunuosius baikerius. Vis dėlto didesnių nusikaltimų jaunuoliai nedarė, tad ir rimtesnio preteksto prie jų prikibti neatsirasdavo. Tiesa, pareigūnai neretai ir patys tiesiog provokuodavo motociklininkus. Pavyzdžiui, iš Audriaus keletą kartų buvo atėmę šalmą, net „bananų“ davę.
„Turėjau tokį seną karinį šalmą, kurį iš manęs policininkai nuolat atimdavo. Tokius pačius šalmus Antrojo pasaulinio karo metu dėvėjo vokiečių kareiviai, tad aš turėdavau įrodinėti, kad nesu nacistas. Aišku, vėliau tą šalmą visada grąžindavo, bet tekdavo eiti ir tartis dėl to. Kartą kelyje viršijau greitį, tai pareigūnai atvyko į mano namus, kad susimokėčiau baudą. Kai kada jie mūsiškiams tiesiog iš ratų išsukdavo ventilius, tad motociklus tekdavo namo parsistumti“, – su šypsena senus laikus prisiminė A.Bonkevičius.
Nusprendė susivienyti
Tuo metu Vilkaviškyje buvo susidariusi keliolikos motociklininkų grupelė, kuri nuolat rinkdavosi prie ežero ar seno pašto, planuodavo savo išvykas. Tiesa, suplanuoti ką nors sekdavosi gana sunkiai, nes visada atsirasdavo tų, kurie „pavesdavo“ bendražygius. Buvo nuspręsta atsiriboti nuo tų, kurie ant motociklo sėda tik dėl mados.
„Buvo ir tokių, kurie su baltais kedais sėsdavo ant mėlynos „Javos“, klausydavo mums nelabai priimtinos muzikos. Apskritai, stilius ir muzika mums buvo labai svarbu. Bet tai ne vienintelė priežastis, dėl ko nusprendėme susiburti į klubą. Pavyzdžiui, tais laikais gyventojai pieną pastatydavo prie kelio bidonuose, o atvažiavęs pienovežis juos surinkdavo. Pasitaikydavo atvejų, kad kai kurie motociklininkai piktybiškai išversdavo tuos bidonus, o tuomet milicija jau atvažiuodavo pas mus ir kaltindavo tuo, ko nepadarėme. Norėjome atsisijoti nuo tokių banditėlių, tad galvojome, jog oficialiai įkūrę klubą įgausime ir kitokį statusą“, – prisiminė A.Bonkevičius.
Pagrindinis klubo sumanytojas ir įkūrėjas buvo R.Montvila. Būtent jo iniciatyva ir gimė pirmasis oficialus Lietuvos baikerių klubas „MAR‘as“. Tiesa, tada baikeriais jie savęs nevadino, jie buvo tiesiog „rokeriai“. Nors iš pradžių vilkaviškiečiai neturėjo jokio supratimo, kaip turi atrodyti baikerių klubas, tačiau iš tuometinių retai gaunamų vakarietiškų žurnalų jie žinojo, kad reikia pavadinimo ir emblemos. Įdomu tai, kad abu elementus sugalvojo ne klubo nariai. Pavadinimas į galvą šovė vienam R.Montvilos draugui. Žodis „MAR‘as“ yra trijų žodžių junginys – motociklai, alus ir rokas. Pridėjus galūnę išeina ir ligos pavadinimas. Anot pačių baikerių, pomėgį važinėti motociklais taip pat galima pavadinti liga.
Emblemą sugalvojo taip pat geras baikerių bičiulis dailininkas Alvydas Dirsė. Jis nupiešė motociklą, ant jo užsodino giltinę, o R.Montvila iš sukarpytų draugo jūreiviškų kelnių padarė maždaug 15 egzempliorių ir išdalino juos klubo nariams. Šie emblemas prisisiuvo ant savo odinių arba dermantininių striukių kairės rankos žastų.
„Tuo metu visi klube save atrasdavome. Kas svajojo, kas važinėjo, kas tiesiog alų gėrė. Buvome savotiški maištininkai – svarbiausia buvo išsiskirti. Vieni nešiojo ilgus plaukus, kiti – trumpus, tačiau visus vienijo tai, kad be galo mėgome motociklus. O jais keliaudavome labai daug. Važiavome dažnai į Kaliningrado sritį, yra tekę net miegoti ant motociklo“, – senus laikus prisiminęs šypsojosi dar vienas buvęs „MAR‘o“ narys Vygantas Grigaitis.
Nuotykiai kelyje
„Buvo labai smagu, buvome visi vieningi. Manau, jog dabartiniai motociklininkai nėra tokie vieningi kaip seniau. Dabar visi nori parodyti savo prabangius motociklus, o mūsų laikais svarbu apskritai buvo važiuoti. Mūsų varikliai buvo pigiausi, bet už tai mes tuo mėgavomės. Pavyzdžiui, kartą per 12 valandų nuvažiavau maždaug 550 kilometrų. Važiavau gal 70 km per valandą greičiu. Paprasčiausiai daugiau motociklas netraukė. Man smagiausia būdavo įsukti į kokį kaimo keliuką ir nedideliu greičiu, nusiėmus šalmą, juo pravažiuoti“, – teigė R.Montvila.
Dažniausiai vilkaviškiečiai vykdavo į sezono atidarymo bei uždarymo renginius Vilniuje, tačiau šiltuoju metų laiku netrūkdavo ir kitų kelionių. O kartu – ir nuotykių jose. A.Bonkevičius pasakojo, kaip kartą keliese baikeriai su draugu vyko į vienkiemį, esantį Marijampolės rajone, pirkti vienam bendražygiui senoviško motociklo su priekaba. Bevažiuojant namo priekaba atsikabino ir nuriedėjo į griovį. Prireikė laiko, kol jaunuoliai ją ištraukė ir vėl pritvirtino bei galėjo tęsti kelionę. Juokingiausia, kad tos pačios kelionės metu, jau grįžęs į Vilkaviškį, naują pirkinį įsigijęs draugas su juo netyčia įvažiavo į kitų motociklininkų grupę ir išvartė daugumą ten stovėjusių plieninių žirgų.
„Gedimai kelyje buvo įprastas reiškinys. Kartą į Rygą išsiruošėme gal 12–13 motociklininkų, nuvykome, rodos, trise, o grįžome tik dviese“, – juokėsi V.Grigaitis.
Taisyti tais laikais motociklus mokėjo beveik visi, tačiau didelė problema būdavo dalių trūkumas. Neretai atsitikdavo taip, kad viena dviratė transporto priemonė būdavo sudaryta iš dviejų skirtingų. Tuomet ją legaliai įregistruoti būdavo nemenka problema.
„Kartą vienoje kelionėje sutikome amerikietį. Jis tuomet su savo „Harlėjumi“ atvyko į Vilkaviškį ir čia sugedo. Jam reikalingos motociklui dalies teko vykti net į Berlyną, nes arčiau nebuvo“, – prisiminė R.Montvila.
Bandė atgaivinti
Pagal tuomet galiojusią tvarką, „MAR'o“ klubas buvo įregistruotas ne kaip atskiras baikerių klubas, o prie Vilkaviškio automobilių klubo ir pagal sutartį su vietine savivaldybe gavo patalpas veiklai vykdyti netoli Vilkaviškio ežero. Ten klubo nariai rinkdavosi, kurdavo ateities planus, net rengdavo šokius.
Kai nekeliaudavo po Lietuvą, „rokeriai“ dirbdavo garažuose, tvarkydami savo dvirates transporto priemones. Dažnai tekdavo važiuoti į kaimus, nes senų, nenaudojamų motociklų būdavo kone kiekvienoje daržinėje. Jais nesidomintys žmonės jų nevertino, o baikeriams tai buvo tikras lobis! Juk trūkstamų dalių taip lengvai įsigyti nėjo, tad surasti išmesti ar tiesiog nenaudojami motociklai jiems buvo itin vertingi.
Nors maždaug po penkmečio „MAR‘o“ nariai išsiskirstė kas sau, tačiau praėjus daugiau nei dešimtmečiui A.Bonkevičiaus iniciatyva buvo bandymų atgaivinti seną klubą.
„Vieni sukūrė šeimas, kiti pradėjo mokytis, tretiems nusibodo nuolatinis remontas kelyje. Oficialiai nesusirinkome ir nepasakėme, kad uždarome klubą, tačiau jo egzistavimas baigėsi. Praėjus nemažai metų bandžiau atgaivinti klubą, tačiau visi susirinkę smagiai pasikalbėjome ir išsiskirstėme. Tuo viskas ir baigėsi. Turbūt galvojant apie ateitį negalima žvalgytis į praeitį. Kas buvo, smagu prisiminti, tačiau tuo turbūt ir reikia apsiriboti. Dabar beveik visi klubo nariai ir toliau turi motociklus, tačiau kiekvienas iš jų važinėja savo malonumui. Aš pats dabar prie jokio klubo nepriklausau“, – kalbėjo A.Bonkevičius.
Jam pritarė ir „MAR‘o įkūrėjas R.Montvila-Munis. Tiesa, jis – vienas iš nedaugelio buvusių klubo narių, kurie šiandien jau nesėda ant plieninio žirgo.
„Kai baigėsi „MAR‘o laikotarpis, netrukus baigiau važinėti ir motociklu. Supratau, kad motociklas man buvo galimybė pabėgti nuo kasdieninių rūpesčių, proga užsimiršti. Vėliau visa tai pakeičiau į jogą. Buvo nuostabūs laikai, tačiau tai jau – praeitis. Nemanau, kad būtų gerai atkurti „MAR‘ą“, – mintimis dalijosi klubo įkūrėjas.
Motociklas padėjo surasti... gyvenimo meilę
A.Bonkevičius juokėsi, kad daugiau nei prieš dvidešimt metų motociklai tiek jam, tiek kitiems jo bendražygiams dažnai rūpėjo net labiau nei merginos. Jis prisiminė istoriją, kaip kartą švęsti Naujųjų metų baikeriai pasikvietė būrį panelių.
„Pradėjome švęsti ir... prasidėjo ilgos kalbos apie motociklus. Tos merginos klausė, klausė, galiausiai atsistojo, sako: eikit jūs š... Ir išėjo. Likome vieni. Ir ką mes? Mes likome ir toliau kalbėjomės apie techniką“, – juokėsi A.Bonkevičius.
Vis dėlto vyriškis motociklui dėkingas, ko gero, už viską, ką turi gyvenime. Net ir už savo žmoną Juliją! Beje, pastaroji – taip pat baikerė, buvusi klubo „Sisters MCC“ narė!
O jų pažinties istorija taip pat unikali. Vieno renginio metu simpatiškos vilnietės akys pirmiausia užkliuvo už įdomaus 1945-ųjų laidos „harlio“, tik gerokai vėliau – ir už paties motociklo šeimininko A.Bonkevičiaus. Užsimezgė draugystė, peraugusi į meilę.
„Motociklas vienaip ar kitaip susijęs su visu mano gyvenimu. Kažkada norėjosi geresnio motociklo, tad buvau priverstas studijuoti. Vėliau naujam motociklui taip pat reikėjo pinigų, tad išvykau jų užsidirbti į užsienį. Ten supratau, kad svetimoje šalyje manęs niekas išskėstomis rankomis nelaukia, tad nusprendžiau grįžti į Lietuvą ir būtent čia kurti savo gyvenimą. Apsisprendęs Vilniuje pirkti butą, jį pirkau mažesnį, bet su garažu, kad būtų vietos mano motociklui. Dabar su šeima baigiame įsirengti namą, tačiau jį statėme taip pat mažesnį vien dėl to, kad galėtume daugiau vietos skirti garažui“, – juokėsi A.Bonkevičius.
Dabar Bonkevičių garaže stovi net trys 1945 m., 1972 m. ir 1992 m. „Harley-Davidson“, taip pat sena rusiška vadinamoji „Emka“. Savo 1991 metų motociklą „Yamaha“ Julija padovanojo Audriaus tėčiui, tad šis ir dabar mielai su juo važinėja.
„Mano tėtis kadaise pirmasis kaime susitaupė pinigų ir nusipirko motociklą. Pamenu, kaip susisodindavo mus su broliu į priekabą ir vežiodavo visur. Po kelionės smirdėdavome dūmais, bet būdavo malonu. Gali būti, kad dėl to ir aš pamėgau motociklus“, – svarstė A.Bonkevičius.
Nors pastaruoju metu jis su žmona ir neturi daug laiko sėsti ant plieninių žirgų – šeima augina dvejų metukų sūnų ir baigia įsirengti namą – tačiau visiškai atsisakyti motorinių transporto priemonių jie net neketina.
„Būna momentų, kai viskas įgrįsta, tuomet sėdu ant motociklo, nuvažiuoju kelis kilometrus ir vėl viskas gerai. Smagu prisiminti senus laikus, tačiau galiu drąsiai pasakyti, kad dabar gyvename daug geriau nei seniau. Anksčiau visko trūko. Tie mūsų motociklai buvo tokie, kad išsiruošę į kelionę nežinodavome, kada ji baigsis. Dabar viskas daug paprasčiau. Nors technika ir genda, bet su dabartiniais motociklais galima drąsiai leistis į ilgas keliones. Žmonės įprato skųstis, nepaisant to, kad gyvenimas tikrai gerėja!“ – mintimis pasidalijo A.Bonkevičius.
Jam antrino ir V.Grigaitis. Anot jo, smagu prisiminti praeitį, tačiau dabartiniai laikai – nepalyginamai geresni.
