Kodėl oda yra laikoma prabangos ženklu? Na, visų pirma, todėl, kad automobilių salonuose naudojama oda yra brangi. Automobilių salonai apsiuvami dideliais odos gabalais. Tai reiškia, kad tenka gerai paieškoti gero odos šaltinio. Pavyzdžiui, „Mercedes-Benz“ stengiasi naudoti Pietų Vokietijos jaučių odą, nes jos tiesiog yra daugiau dėl šių gyvūnų dydžio. Tuo metu kiti gamintojai nori šiaurėje gyvenančių karvių odos, nes šaltesniame klimate gyvūnus rečiau puola kraujasiurbiai vabzdžiai.
„Rolls-Royce“ specialiai perka tik tų jaučių odą, kurie užauginami fermose be spygliuotų tvorų. Karvių oda yra ne tokia patikima, nes nėštumo metu atsiranda strijos. Taip, automobilių gamintojai pagalvoja ir apie tai.
O odos prabangiems automobiliams reikia išties labai daug. Pavyzdžiui, Bentley Mulsanne reikia bent 14–15 jaučių odos. Toks didžiulis odos kiekis susidaro ir dėl daugybės nuopjovų – didžiajai automobilio daliai reikia labai didelių odos gabalų. Ar galite įsivaizduoti, kiek odos reikia aptraukti prietaisų panelei ar limuzino luboms?
Kainą didina ir įdedamas darbas. Didžiąją dalį karpymo šiais laikais atlieka kompiuterizuotos staklės. Kompiuteris nuskenuoja odos lapą ir jame sudėlioja reikalingas detales taip, kad būtų išvengta pastebimų medžiagos defektų, o atliekų kiekis būtų kiek įmanoma mažesnis. Tos pačios staklės gali pasirūpinti ir odos tekstūra – šiais laikais vis dar madinga perforuota oda. Vėliau tuos odos gabalus reikia susiūti, pasirūpinant, kad matomos siūlės būtų kiek įmanoma lygesnės. Tada apvelkamos sėdynės, ranktūriai, durelių apdaila, prietaisų panelės, lubos ir kiti salono elementai. Darbo užtenka ir žmonėms, ir robotams.
Tikriausiai todėl oda ir laikoma tokiu prabangos elementu – ne dėl kažkokių savo savybių, bet dėl to, kad ji yra brangi ir reikalauja daug darbo. Dar klausimas, ar oda yra patogesnė už kitas natūralias medžiagas. Štai japonams vilna atrodo kur kas prabangesnė ir patogesnė medžiaga automobilių salonams.
„Toyota Century“ yra prabangus limuzinas. Sakytume, kad jis yra „Mercedes-Benz S-Class“ konkurentas, tačiau realiai jis konkurentų neturi, nes yra sukurtas laikantis būtent japoniško prabangos supratimo. Tai reiškia, kad dizainas yra konservatyvus, langus dengia nertos užuolaidos, o savininkai net neturėtų šių automobilių vairuoti. „Century“ savininko vieta – galinė sėdynė. Jei ketinate pats vairuoti automobilį, „Toyota Century“ yra ne jums. Ir vilna šiam automobiliui tinka.
Vilna yra minkštesnė, neturi jokių defektų ir visada yra šilta. Japonams taip pat patinka tai, kad prabangi vilna visada yra maloni liesti ir neskleidžia jokių garsų, kai ant jos sėdima. Prabangios vilnos rūšys yra ne ką pigesnės už odą, o išvaizda skųstis nėra reikalo.
Melsvai pilka (aišku, spalvą galima pasirinkti) „Toyota Century“ vilnos apdaila taip gražiai kontrastuoja su tikros medienos intarpais, kad apie odinę alternatyvą net nesinori pagalvoti. Bet jeigu norisi, tai galite – tiems, kurie nori odinio salono, „Toyota“ būtent tokį ir pagamins.
Tačiau beveik neabejojama, kad „Century“ limuzinų su odiniais salonais bus labai nedaug. Šie automobiliai gaminami nuo 1967 metų ir turtingi japonai jau įrodė, kad oda jiems tiesiog per grubi.
Aišku, odinės sėdynės yra patvaresnės nei aptrauktos aukštos kokybės vilna ar kitomis medžiagomis. Tačiau vis tiek norėtųsi, kad būtų ieškoma kokių nors naujovių. Kad ir japoniškos vilnos – kas žino, galbūt ji su laiku pakeistų ir mūsų prabangos supratimą ir priprastume prie jos šilto minkštumo.