Instruktorius mane ramina – 15 pamokų išmokti vairuoti neužtenka beveik niekam. Kuo vyresnis žmogus, tuo lėčiau jis mokosi. Jeigu pradedančiajam vairuotojui daugiau nei 50, gali prireikti ir kelių dešimčių pamokų.
-
Pradedančiojo vairuotojo dienoraštis I: kas girtesnis – vyras ar moteris?
-
Pradedančiojo vairuotojo dienoraštis III: kaip per pusę minutės 20 eurų išleidau
-
Pradedančio vairuotojo dienoraštis II: svarbiausia pamoka – kaip suteikti pirmąją pagalbą
-
Pradedančio vairuotojo dienoraštis IV. Ne viena kelyje
-
Pradedančio vairuotojo dienoraštis V. Mokantis verta klausytis tik instruktoriaus ir komplimentų
Po 15 pamokų egzaminui, pasakoja instruktorius, pasiruošia vienetai – moksleiviai arba prie vairo anksčiau jau sėdėję žmonės.
Viena vertus, ramu dėl to, kad nesi didesnis nevykėlis nei kiti. Kita vertus, kiekviena papildoma pamoka kainuoja apie 25 eurus.
Išlaikius teorijos egzaminą „Regitroje“, mokytis vairuoti galima ir su šeimos nariais – tėvais, seneliais, broliais ar seserimis, vyru ar žmona. O ką daryti, jeigu nė vienas artimųjų negali, nenori ar tiesiog neturi kantrybės tavęs pamokyti tų dalykų, kurių nespėjai įsisavinti kursuose?
Lieka geranoriškai nusiteikę draugai, leidžiantys bent pirma pavara pasivažinėti požeminėse stovėjimo aikštelėse ar apsukti ratą kitą kaime. Kitaip tariant, ten, kur nėra tikimybės sutikti policijos, mat toks pasivažinėjimas draugo automobiliu yra nelegalus.
Todėl kiekvienas draugas, nebijantis bet trumpam patikėti savo mašinos, yra mano mėgstamiausias. Sukiesi aplinkui ir sakai visiems: „O aš šiandien Tomo automobilį padrožiau!“
Vairuoti automobilį man yra baisoka, ir tai yra pagrindinė kliūtis mokantis vairuoti.
Ir kas antras sureaguoja rūpestingu galvos pakreipimu: „ar smarkiai?“
Ne ne, aš su svetimais automobiliais labai atsargiai, gal ir savo pagailėsiu, kai tik turėsiu.
Vairuoti automobilį man yra baisoka, ir tai yra pagrindinė kliūtis mokantis vairuoti. Kur automobilių nedaug, ramu, galiu ir „paspausti“ daugiau, ir manevruoti lengviau.
Tačiau sunkumai prasideda važiuojant dideliame sraute, nes norisi būti mandagiai, niekam netrukdyti, išlaikyti pagarbų atstumą nuo kitų automobilių.
O tai iš šalies turėtų atrodyti tikrai komiškai – sulėtinu dar važiuodama prie perėjos, kur man dega žalias šviesoforo signalas – o jeigu kas lėks, tai reikės praleisti. Kartą sustojau praleisti pėsčiąjį, kai jam degė raudonas signalas.
Visų sunkiausia yra rikiuotis į kitą juostą, įvažiuoti į žiedinę sankryžą ar išvažiuoti iš šalutinio kelio į pagrindinį – jeigu lauksi, kol visi pravažiuos, tai gali ir variklį užgesinti, nes laukti teks ilgai.
O tuo pačiu metu, žinoma, dar reikia perjunginėti pavaras, rodyti signalus ir pan. Po 15 vairavimo pamokų tam skirti judesiai dar nėra tapę įgūdžiais, o savaitės pertrauka tarp pamokų kiekvieną sykį padeda prisiminti, kad esu naujokė kelyje.
Kol judesys perjungti pavaras dar nėra tapęs įgūdžiu, jis labai trukdo daugiau dėmesio skirti keliui ir kelio ženklams.
Kol judesys, pavyzdžiui, perjungti pavaras, dar nėra tapęs įgūdžiu, jis labai trukdo daugiau dėmesio skirti keliui ir kelio ženklams. Todėl su pavydu žiūriu į vairuojantį dėdę, kuris turi automobilį su automatine pavarų dėže. Jam galvoti apie pavaras nereikia – užtenka minti akseleratoriaus ir stabdžio paminas.
Vairavimo mokyklos administratorė pasakojo, kad tiems, kuriems itin sunkiai sekasi vairuoti automobilį su mechanine pavarų dėže, ji siūlo laikyti automobilio su automatine pavarų dėže teises. Tokiu atveju neprireikia daug papildomų pamokų, taigi pavyksta ir sutaupyti. O, sako ji, jeigu gyvenime kada turėsi kitokį automobilį, išmoksi ir išsilaikysi teises iš naujo.
O ir man jau ne vienas draugas yra rekomendavęs važiavimui mieste įsigyti automobilį su automatine pavarų dėže, mat daug stabčiojant ir keičiant greitį nuo sankabos pedalo paskausta pėdą.
