Prieš laikydama vairavimo egzaminą pasiėmiau papildomų pamokų – po 15-os privalomų vairavimo mokyklos užsiėmimų dar nesijaučiau drąsiai prie vairo. O, jeigu nesijauti drąsiai su instruktoriumi, kuris už tave išvengs avarijos, tai tikrai nesijausi gerai ir vienas.
O trečias instruktorius, su kuriuo pakliuvo vairuoti net kelis kartus, buvo pats blogiausias. Mat kaip ir aš – cholerikas.
Pasirinkau visiškai naują vairavimo mokyklą – norėjau pabandyti važiuoti su naujais, dar nepažįstamais vairavimo instruktoriais. Du vyresni man itin patiko – vienas daug pasakojo apie automobilį, jo valdymą kritinėse situacijose, o kitas atidžiai ir nekritikuodamas stebėjo mano vairavimą bei pamokė to, ko dar nebuvau bandžiusi, pavyzdžiui, stabdyti automobilį varikliu.
O trečias, su kuriuo pakliuvo vairuoti net kelis kartus, buvo pats blogiausias. Mat, kaip ir aš – cholerikas. O tai reiškia, kad jis, vietoje to, kad stebėtų, kaip aš ką darau ir vėliau išsakytas pastabas, nuolatos mane kritikavo ir nepasitikėjo. Pavyzdžiui, dažnai išvažiuojant iš vairavimo mokyklos kiemo, taigi, iš šalutinio kelio į pagrindinį, prilaikydavo stabdį. Sykį nesusilaikiau ir pasakiau, kad jo nepasitikėjimas manimi tik skatina mane abejoti pačia savimi.
Ir nuolatinė kritika, nors ir dėl smulkmių, ilgainiui taip pat kenkia pasitikėjimui. Jaunam vairuotojui, kad ir kaip dairytumeisi aplinkui, ne visada pavyksta pastebėti kelio ženklus (matyt, kartais žiūriu ne į tą pusę). Jeigu žinau, kad galėjau praleisti kokį kelio ženklą, visada elgiuosi atsargiai.
Tarkime, nepamačiusi, iš kelių eismo juostų galima sukti į kairę, visada rikiuojuosi į kairiausią juostą – žinau, kad tada tai tikrai klaidos nepadarysiu. Bet mano cholerikas instruktorius (šiaip geras žmogus, bet mokytis pas jį daugiau nenorėčiau) turbūt niekada nepraleido progos pasakyti, kokią nesąmonę ką tik padariau, mat galėjau sukti ir iš tos juostos, kuria važiavau!
Kai važiuoji kokį 20 kartą, iš esmės jautiesi taip, kad jau moki vairuoti, todėl norisi ir daugiau savarankiškumo. Gerai, kad kažkas sėdi šalia, bet tikrai nemalonu, kai sufleruoja, kokią pavarą įsijungti, darant posūkį.
Tokios, atrodo, smulkmenos, kenkia pasitikėjimui savimi, kurio reikės ne tik „Regitroje“, bet ir toliau jau savarankiškai valdant automobilį.
„Regitros“ instruktoriaus nepaklausi, ar gerai čia pasielgei. Apie savo klaidas sužinosi tik egzamino pabaigoje ir tada veikiausiai teks sugrįžti dar kartą.
Kad ir kaip lengva buvo su vairavimo mokyklos instruktoriumi, taip lengva „Regitroje“ nebus, net jei ir važiuosite jau pažįstamu maršrutu.
Todėl, jei ruošiatės egzaminui „Regitroje“, patarčiau kelias paskutines pamokas prašyti instruktoriaus, kad nesufleruotų jums, kaip elgtis kelyje, o tik kantriai stebėtų ir tik jau jums atlikus manevrą (žinoma, jei juo nesukeliate avarinės situacijos), pasakytų pastabą.
Ir kitas svarbus dalykas – kad ir kaip lengva buvo su vairavimo mokyklos instruktoriumi, taip lengva „Regitroje“ nebus, net jei ir važiuosite jau pažįstamu maršrutu.
Aš įpratau čiaukšti su instruktoriais, kurie mane mokė vairuoti, todėl ir vairuoti buvo kiek lengviau, ir įtampa mažesnė. O „Regitros“ vyrai yra tikri poukerfeisai, taigi teks po kelių minučių užsičiaupt, giliai įkvėpti ir mintyse polemizuoti su savimi.
Net kai instruktorius man pasakė, kad galiu eiti registruotis vairavimo pažymėjimo išdavimui, sunkiai patikėjau – tokia šalta buvo jo frazė po ilgos, kaip man tada atrodė, tylos pauzės man sustabdžius automobilį.
Jautresnių nervų žmonėms „Regitra“ yra tikra demoralizacijos institucija.