IX savo dienoraščio dalyje rašiau, kad man vairuoti Vilniuje kol kas yra baisu – dar neperpratau vilniečių vairavimo logikos, kuri, deja, nėra grįsta vien kelių eismo taisyklėmis. Taip pat pasakojau apie bendradarbę, kuri, prieš pirmąkart važiuodama į darbą, iš vakaro su vyru pasivažinėjo tuo maršrutu.
TAIP PAT SKAITYKITE: Pradedančio vairuotojo dienoraštis IX: klevo lapo reikia ne man vienai
Maniau, kad tai yra normalu, mat neužtenka žinoti, kad reiks kažkur pasukti į dešinę, kairę, kažkur sankryžoje važiuoti tiesiai – dideliame automobilių sraute, ypač Senamiestyje, kur gatvės trumpos, pravartu žinoti ir tai, iš kurios juostos kur važiuoti galima.
Bet, vieno mano skaitytojo nuomone, aš kalbu taip tik todėl, kad instruktorius manęs neišmokė vairuoti.
Cituoju dalį laiško:
Paskaičiau tą straipsnį kaip žmogučio, instruktoriaus neišmokyto vairuoti, pagalbos prašymą.
Na, ne paslaptis, kad daug mokyklų, nuo tada kai egzaminas laikomas nebe policijoje, nemoko vairuoti mieste ar realiame eisme.
Moko tik keletą maršrutų, kuriuose laikomas egzaminas, o laikomas jis šalia miesto. Ir ne juokinga iš tikro, o labai graudu, kad asmuo, gavęs teises, turi eiti ir apsičiupinėti maršrutą iš anksto, nes teises gavo, o vairuoti neišmokytas.
Kai aš teises laikiau, man reikėjo jų staigiai ir tikrų – po visą Lietuvą važinėti. Instruktorius į tai pažiūrėjo labai rimtai – kamuodavo pačiose sudėtingiausiose situacijose nuolat. Ir labai rimtai – pirmą dieną jas gavęs išvažiavau į Panevėžį, po to į Mažeikius.
Žodžiu, besimokantieji vairuoti – nepadarykite mano klaidos: prašykite instruktoriaus, kad išmokytų jus ne šiaip vairuoti, o po visą Vilnių važinėti. Na, tuo atveju, jeigu jums reikia tų „tikrųjų“ teisių.
Žinoma, susirašinėjant su šiuo skaitytoju, ilgainiui paaiškėjo, kad jis prie vairo sėdi nuo aštuonerių.
„Aš, tiesą pasakius, pirmą kartą vienas automobilyje važiavau aštuonių metų. Aš iki laikant teises aš apie 1500 kilometrų. pravažiavau. Na, vyras, ar ne! Ką jau čia tos teisės. Tik formalumas. Meh“, – galų gale prisipažino skaitytojas, prieš tai mane užjautęs, kad per 15 vairavimo pamokų manęs instruktorius neva neišmokė vairuoti.
Baimę vairuoti, beje, išsigydžiau labai paprastai – važiuodama su bendradarbiu: jaučiuosi saugesnė prie vairo sėdėdama pati, o ne būdama keleive jo automobilyje.
Na, iš tiesų, yra daug dalykų, kurių vairavimo mokykloje neišmokė ir dabar tenka mokytis pačiai. Na, kad ir važiuoti lyjant lietui. O dar laukia žiema. Bet vairavimo pažymėjimui gauti tų pamokų užtenka. Suteikdama teisę vairuoti, „Regitra“ akcentuoja, kad toliau žmogus gali mokytis savarankiškai. Tą ir darau, ir todėl kažkaip tikrai negėda, kad vairuoju atsargiau nei kiti eismo dalyviai.
Bet gal todėl, kad aš – ne vyras. Bet jau taip turbūt, pabrėžtų mano skaitytojas, paskutinį parašęs man tokį nuginkluojantį laišką.
„Mes, vyrai, mokom mums svarbias moteris, kad vairuoti yra paprasta, viskas OK. Išeina jūsų straipsnis – viskas, bet kokios mūsų pastangos sugriuvo – grįžom kur buvom. Doh. Mano du mėnesiai kalbų – velniop. (...) Žo, pasiduodu, įtikinai – moterims reik 70000 valandų praktikos, vyrams palikt kaip buvę – 10,“ – rašė skaitytojas.
Baimę vairuoti, beje, išsigydžiau labai paprastai – važiuodama su bendradarbiu: jaučiuosi saugesnė prie vairo sėdėdama pati, o ne būdama keleive jo automobilyje.
