Tuomet abi garsiai pasvajojome, kaip būtų nerealu gauti A kategoriją – nereikėtų važinėti tarsi kuprinėms, prikibusioms prie vairuotojų nugarų. Ir tikrai nesitikėjau, kad po kelių mėnesių ji man paskambins ir pasiūlys: „Tai laikom moco teises?“
Mano atsakymas buvo aiškus: laikom!
Nuo ko viskas prasideda
Norint įgyti A kategoriją, vairavimo mokyklos išvengti nepavyks, net jeigu vairuoti motociklą jus jau pamokė draugeliai, jaučiatės kieti, o erelio sparnai jau beveik išdygo. Jums jau yra 24 metai? Vadinasi, šiek tiek pasisekė ir viskam atlikti gali prireikti vos kelių savaičių, o jeigu turite B kategoriją, nereikės lankyti teorijos pamokų vairavimo mokykloje.
Nepaisant to, kad amžiaus ir B kategorijos kriterijų atitikau, mano atveju viskas užtruko gerokai ilgiau. Kodėl taip nutiko, sužinosite skaitydami šį dienoraštį. Čia pasidalinsiu ne tik praktine informacija, kurios dažnai ieško norintys laikyti A kategoriją, bet ir asmeniniais savo įspūdžiais. Tikiuosi, kad mano asmeninė patirtis kažką padrąsins, o galbūt ir įkvėps.
Pradėkite nuo „Google“. Vairavimo mokyklą rinkitės atsakingai, skirkite laiko atsiliepimams perskaityti, sužinokite, kokie instruktoriai ten dirba, kaip juos vertina buvę mokiniai. Tai – namų darbai, kuriuos atsakingai atlikę, pasilengvinsite tolimesnį savo „gyvenimą“. Pirmas žingsnis – Kelių eismo taisyklių (KET) teorijos egzaminas. Prieš tai dar reikės gauti sveikatos pažymą ir susirasti (arba įgyti) pirmosios pagalbos kursų pažymėjimą.
Teorijos egzaminui pasiruošti galite ir savarankiškai, jeigu atitinkate jau minėtas sąlygas (24 metai ir B kategorija). Tereikia noro ir poros laisvų vakarų. Kursai vairavimo mokykloje prasidės tik tada, kai išlaikysite teorijos egzaminą „Regitroje“.
Man tai atrodė gana lengva užduotis, tačiau jai prisiruošti reikėjo kelių mėnesių. Ir visai nesvarbu, kad teorijos egzaminą laikyti užsiregistravau iš anksto. Kelių eismo taisyklių knygelė ant spintelės dulkėjo ilgai, o egzaminą perkėlinėjau bent kelis kartus. Pasiteisinimai: neturiu laiko, tingiu, turiu susitvarkyti namus, reikia susitikti su drauge. Žodžiu, pasaka be galo. Tą patį darė ir mano pažįstama. Šioje vietoje negelbėjo nei draugų lengvi paspardymai į užpakalį klausimų „tai kada laikysi?“ pavidalu.
Galiausiai atėjo liepos mėnuo ir nebuvo kur dingti: teko atsiversti tą knygelę ir prisiminti taisykles. Tiesa, jos per dešimtmetį truputį pakito, atsirado naujovių, todėl verta bent kartą atidžiai tą knygelę perskaityti. Taip pat pravertė vadinamųjų KET bilietų internete sprendimas. Be to, per egzaminą teks atsakyti ir į keletą tik motociklininkams skirtų klausimų – taigi pasiruoškite ir jiems.
Teorijos egzaminas
Prieš teorijos egzaminą kiek nervinausi. Atvykau anksčiau, kad turėčiau laiko nusiraminti ir galbūt kažką pasikartoti. Bet vietoje to aš mieliau tyrinėjau praktikos egzamino laukiančių asmenų baimės ir jaudulio sukaustytus veidus. Kai kurie atrodė taip, kad tuoj tuoj mirs iš baimės ir jaudulio. Kažkaip pagalvojau, kad, matyt, egzaminuotojų darbas nėra pats maloniausias – kasdien tenka stebėti tokias fizionomijas.
Teorijos egzaminas praėjo kaip ir buvo galima tikėtis – puikiai. Klausimai nesudėtingi, todėl jį išlaikyti yra vienas juokas. Svarbu nedvejoti ir neatidėlioti. Tiesa, dauguma pažįstamų vaikinų sakė, kad būtent šis egzaminas juos labiausiai gąsdino.
Turėdama lapelį, patvirtinantį, jog sėkmingai išlaikiau teorijos egzaminą, galėjau susitarti su instruktoriumi dėl vairavimo pamokų. Ir čia atėjo atostogos, todėl pavasarį pradėtas reikalas nusikėlė į rudenį. Visgi „Regitros“ sistemoje iškart užsiregistravau praktikos egzaminui.
Praktikos egzaminui užsiregistruoti galima tik tuomet, kai išlaikytas teorijos egzaminas. Norinčių vairuoti motociklą yra daug, o vietų skaičius ribotas, todėl praktikos egzaminui registruokitės kaip galite anksčiau, nes uždelsus laisvų vietų gali tiesiog nebelikti. Registruojantis jums reiks pasirinkti, ar vairavimo egzaminą laikysite su savo, ar su „Regitros“ motociklu. Nusprendžiau egzaminą laikyti su vairavimo mokyklos motociklu – esu žemo ūgio, todėl paklausau draugo patarimo: bus šiek tiek lengviau laikyti su tuo motociklu, prie kurio įprasiu mokydamasi.
Kuo čia dėtas dviratis
Skambutis instruktoriui kiek prajuokino, o tuo pačiu ir nustebino. Pirmas klausimas, kurį jis man uždavė: ar moki važiuoti dviračiu? Pasirodo, pusiausvyra yra labai svarbi ir jau vėliau jis man papasakojo, kaip vienai iš mokinių teko pirmiausia išmokti važiuoti dviračiu ir tik po to sėsti ant motociklo.
„Virsta ant šono ir nors tu ką“, – šypsojosi instruktorius.
Atėjo ir pirmosios pamokos vakaras. Šiek tiek jaudinausi. Na, ką ten šiek tiek, smarkiai bijojau, o tuo pačiu bandžiau susikaupti ir priimti šį sau mestą iššūkį.
Instruktorius mane pasodino ant mažo, lengvo, A2 kategorijos motocikliuko. Iš pradžių paaiškino, kaip kas veikia, kaip jungiasi pavaros, kur stabdžiai ir pan. Ateidama mokytis nieko apie tai nežinojau.
Taigi riedėjau iš lėto, instruktorius šiek tiek prilaikė iš galo ir sudvejojo, ar tik nebūsiu pamelavusi dėl to dviračio. Nepasitikėjimo savimi lygis tą akimirką šoktelėjo aukštyn, o smegenyse jau įsiautėjo panikos monstriukai, vis garsiau ir garsiau klykdami: „Tu višta, tau čia nieko nepavyks“.
Visą pamoką taip ir prazulinau – tiesiog važinėdama aikštelėje ir mokydamasi sklandžiai pajudėti iš vietos ir sustoti. Pirmai pamokai pasibaigus buvau nusiminusi, nes supratau, kad nebus viskas taip greitai, kaip norėjau.
Pirmasis „batonas“
Kitų pamokų laiką rinkausi labai anksti rytais: 7 val. jau sėdėdavau ant motociklo ir važiuodavau. Viena iš sudedamųjų praktikos egzamino dalių – pratimai (specialieji manevrai) aikštelėje.
Taigi bandžiau juos suprasti ir teisingai atlikti. Vienas iš pratimų – gyvatėlė. Šis pratimas gana nesudėtingas ir man greitai pavyko „pagauti“, kaip jį teisingai ir be vargo atlikti.
Atėjo laikas „aštuoniukei“. Bandžiau visaip, bet mane kaustė baimė ir niekaip nesisekė atlikti šio pratimo iki galo. Bijojau nuvirsti ant šono, todėl vis išvažiuodavau iš reikiamos trajektorijos. O dar instruktorius papasakojo, kad mano pažįstama, anot jo, virsta ir virsta ant šono. Pagavau save galvojant, kam man viso to reikia? Pavydžiai žvelgiau į kitus mokinius, kuriems, atrodo, viskas sekėsi lengvai ir be didelių pastangų.
Galiausiai ištiko momentas, kurio labiausiai ir bijojau: virtau su motociklu ant šono. Praslydo ranka, gerokai suktelėjau akceleratorių ir jau teko rinktis: guldyti motociklą ar skristi į krūmus. Nežinau kaip, bet prieš motociklui pasiekiant žemę, aš žaibiškai nuo jo nušokau.
Instruktorius nuramina, kad taip būna ir nieko baisaus čia neįvyko. Bet man tai įvykis, kuris atnešė naudos. Nustoju bijoti griūti, nes jau žinau, kad taip nutikus skauda ne man, skauda motociklui. Instruktorius tą girdėdamas tik šypsojosi bei pridūrė, kad tam ir yra visos apsaugos, o aš – dar tik mokausi.
Atsisveikinimas su mažuoju motociklu
Praėjo gal trys ar net keturios pamokos, o aš vis dar važinėjau su tuo pačiu motocikliuku, kurį tiesiog įsimylėjau. Po kiekvienos pamokos jaučiausi žiauriai pavargusi, kartais maudė riešą. Gerai, kad jau galėjau atlikti visus pratimus, blogai, kad egzaminą reikės laikyti su A kategorijos motociklu.
Ir vis dėlto kiekvieną kartą atėjusi į pamoką instruktoriaus teiraudavausi, ar galiu dar važiuoti su tuo mažu motocikliuku? Vieną dieną jis pasakė „ne“ ir iš garažo ištraukė didįjį motociklą.
Žinojau, kad trauktis nėra kur. Labai nerimavau, kaip jį suvaldysiu, abejojau, ir ar išvis pasieksiu kojomis žemę. Tad vėl mokausi iš naujo pajausti šitą motociklą, suprasti, kokio jautrumo jo sankaba. Nuo jos spaudinėjimo pamokos pabaigoje ėmė mausti riešą. Sakyčiau, mano klaida buvo ta, kad siekdama psichologinio komforto sugadinau daug laiko. Juk, kad ir kaip ten bebūtų, egzamino data artėjo.
Sėdus ant didžiojo motociklo, senosios baimės pasivijo ir teko vėl iš naujo dirbti su savimi. Tiesa, teko nukristi ir dar kartą, bet instruktorius paaiškino, kodėl taip nutiko. Pasirodo, pernelyg smarkiai užsukau vairą. Daugiau šitos klaidos nekartojau.
Taigi patarimas toks: lipkite per save ir kuo anksčiau važiuokite su tinkamos kategorijos motociklu, nepaisant to, kad jo dydis gąsdina.
Kadangi pratimai aikštelėje buvo jau daugiau ar mažiau nušlifuoti, artėjo laikas važiuoti į miestą. Jokia paslaptis – aš vėl bijojau ir drauge žinojau, kad tai – neišvengiama.Kaip man pavyko įveikti savo ir net instruktoriaus baimę, sužinosite kitoje dienoraščio dalyje.
