– Koks buvo pirmasis jūsų automobilis?
Ingrida Šimonytė: Kai pradėjau vairuoti, mano tėtis turėjo šeštą „Žigulį“, todėl persėdau prie jo vairo kaupti įgūdžių.
Tai buvo tikrai nemalonios patirtys, lyginant su tuo, koks vairavimas yra dabar. Jau tas amžinas riedėjimas žemyn įkalnėse ir nesugebėjimas pagauti sankabos... Iki šiol atsimenu tą stresą, o vairuotojo pažymėjimą turiu nuo 1994 metų, kai gatvėse dominavo sovietiniai automobiliai.
Gitanas Nausėda: 1994 m. grįždamas iš stažuotės Bundestage, Vokietijoje įsigijau automobilį „Renault 21“. Tuo metu jis buvo toks vienas pirmųjų Lietuvoje. Todėl traukė aplinkinių akį beveik taip, kaip dabar koks „Maserati“. Tiesa, jis nebuvo brangus, tačiau prancūziški automobiliai mūsų šalyje tuo metu buvo retenybė.
– Kokias įdomiausias transporto priemones jums yra tekę vairuoti?
G.N.: Vladas Lašas mane pavežiojo savo elektromobiliu „Tesla“. O Klaipėdos dienų metu truputį pavairavau keltą Kuršių mariose, stebėdamas laivų paradą.
I.Š.: Nieko įdomesnio už „Žigulį“ nesu vairavusi. Tiesa, kaime, kai dar buvau vaikas, esu sėdėjusi prie traktoriaus vairo. Žinoma, dėdė, buvęs šalia, neleido visiškai grybo pripjauti.
– Kokių gedimų ir avarijų esate patyrę?
I.Š.: Ir į mane yra įvažiavę, ir aš pati tai neseniai padariau. Dabar, rinkimų kampanijos metu, labai skubėdama įvažiavau į galą kitam automobiliui. „Apdraskiau“ ir jo, ir savo bamperį. Užpildėme eismo įvykio deklaraciją ir išsiskirstėme. Gerai, kad veikia draudimas, tad tokie klausimai lengvai išsprendžiami. Taigi beveik per 26 metų vairavimo laikotarpį galiu sakyti, kad turėjau du eismo įvykius.
G.N.: Gedimų su „Renault 21“ esu patyręs jau vėlyvojoje stadijoje: užvirdavo aušinimo skystis, tekdavo stoti, pilti šaltą vandenį, kad galėtume dar du kilometrus nuvažiuoti.
Beje, įdomus gedimas užklupo vos jį nusipirkus – prasmego sankaba. Bet šalia turėjau auksarankį pusbrolį, jis padėjo suremontuoti. Pusbrolis tada tapo likimo dovana, nes mane buvo apėmusi visiška panika. Bijojau, kad nepakaks pinigų susimokėti už remontą Vokietijos dirbtuvėse. Juk tokios paslaugos galėjo kainuoti tiek, kiek kainavo pats automobilis. Bet viskas baigėsi gerai.
– Kokį automobilį dabar vairuojate?
G.N.: BMW 520, dyzelinį, pagamintą 2012 m.
I.Š.: Tą patį „Citroen C4“, su kuriuo nubrozdinau bamperį.
– Kaip įsivaizduojate Lietuvos automobilių parką po jūsų kadencijos? Kokie automobiliai dominuos?
I.Š.: Manau, kad elektriniai. Ir apie tai reikia galvoti jau dabar. Taip pat reikia galvoti ir apie energetikos pajėgumus – kiek reikės elektros tiems automobiliams įkrauti.
G.N.: Dyzeliniai tikrai nedominuos. O kiek vystysis elektromobiliai, sunku pasakyti. Tačiau jie tikrai sudarys tokią dalį ir turės tokią infrastruktūrą, kad tai bus lygiavertis automobilis transporto priemonėms su vidaus degimo varikliais. O šiandien jie dar yra retenybė, elektromobilių infrastruktūra nepatogi jų savininkams.
