Kiekvienais metais kiekvienas APL dalyvis turi savo, ypatingą, žavingą istoriją. Šį kartą – 2016-ųjų kelionės dalyvio Ramūno Žilinsko pasakojimas apie šlapiausią istorijoje APL, kurį jis apsuko be lietaus aprangos, užsimetęs polietileninį maišelį.
Kaip nors važiuosiu!
Viskas prasidėjo nuo to, kad labai trūko laiko. Viskam. Planavau daug ką nupirkti ir pakeisti motociklui, bet tai ir liko planu. Uždėjau naują padangą ant galinio rato, išploviau filtrą, nupirkau naują akumuliatorių – na, kaip ir viskas. Dar reikėjo pakeisti priekinę padangą, bet, pagalvojau, bus gerai, kaip nors važiuosiu. Svarbu nesudeginti sankabos, kuri jau skaičiuoja savo paskutines dienas.
Dieną prieš kažkur garaže radau papelijusius nuo rudens motociklininko batus, paskui išverčiau visas spintas ir stalčius: taip „atsirado“ kelnės ir visi kiti tam reikalui reikalingi atributai. Gera pradžia – pusė darbo.
Ką imti savaitei, kad per daug neapsikraučiau ir nieko netrūktų? Ieškojau treningų, šlepečių, marškinėlių ir visokių kitokių nebūtinų dalykų. Net pasidariau trumpą sąrašą – lyg ir viskas einasi: punktas pirmas – yra, punktas antras – yra ir t.t. Kai surinkau daiktus į krūvą, pagalvojau, ai, susidėsiu iš ryto – gal dar ką prisiminsiu. O ir įrankių kokių nors reikia įsimesti, maža ką: „japonas“ ne „Jawa“ – su atsuktuvu ir replėmis nesutvarkysi.
Arba lėtai, arba greitai
Išvakarėse pas mane susirinko draugai – APL komanda, pavakarojome. Ryte atvykome į registraciją, nuotaika puiki, daug pažįstamų veidų. Nešu kuprinę į autobusą – o kur mano palapinė? Matyt, kažkur pakeliui autostradoje nulėkė... Nulėkė tai nulėkė, anokia čia bėda – ne žiema gi, galima ir be palapinės išsimiegoti kur po egle. Tiesa, ir kuprinėje kažkaip daugoka laisvos vietos – nors dar vakar galvojau, kaip visas šmutkes sukišti. Gal susikratė pakeliui ir susigulėjo? Prisiminiau vaizdą, kaip drabužiai ant stalo namuose gulėjo...
Registracija, lipdukai, instruktažas. Judame link Medininkų. Oras geras, niekas nekvailioja, negazuoja. Pravažiuojame Vilnių, judame Minsko plentu, šviesoforas: pirmas, antras, trečias... kas per įtartini garsai iš greičių dėžės? Dar kartą: ketvirtas, vėl trečias... kas per? Negi greičio dėžė? Ot, dar tik APL pradžia – pasibaigs neprasidėjus... Tiek to, kaip nors be trečio: pirmas, antras, dar į viršų – ketvirtas. Važiuoja. Gerai. Kaip nors priprasiu, svarbu, kad ne sankaba.
Žodžiu, man, kaip važiuojančiam trečiam iš keturių komandos narių, be trečios pavaros reikėjo važiuoti arba greitai ketvirtu, bet tada lipau kitiems ant padangų, arba antra – tada labai lėtai ir atsilikdavau gerą kilometrą. Tai taip visą APL ir pravažiavau. Arba lėtai, arba greitai. Žmogus toks padaras, kad prie visko prisitaiko.
Lietus, lietus, lietus
Antras rytas, pusryčiai, lietus. Viena vertus – gerai, nes ne tiek daug dulkių smėlynuose, kita vertus – šlapia žolė, o mano priekinė padanga – „eglutė“ ir dar neblogai pavažinėta. Va čia jau negerai. Bet po truputį įsigudrinau ir lyg viskas normaliai. Tiesiog vairas gyveno savo gyvenimą: kai tik bandai vairuoti, iš karto slydimai, skersavimai – motociklas nori pabėgti nuo kelio.
Važiuojam, akiniai rasoja: su jais nesimato, be akinių – į akis pila lietus. Lietus, lietus, lietus. Neseniai Lietuvoje praūžė ir audra – tad daug nugriuvusių medžių apvažiuojam, peršokam. Kai sustojame pasišnekėti su kita komanda, žiūriu, kad kažkaip įtartinai didelė vandens srovė nuo mano bako teka. Pasilenkiu, pauostau ir nusikeikiu. Benzinas. Gerai, kad kita komanda turėjo „šaltos svarkės“. Užtepu, palaukiu. Nebėga. Važiuojam toliau. Vis tas lietus, darosi šalta.
Smėlynai. Įtartinai lengvai pralekiu. Šunkeliai, šlapia žolė (geriau jau smėlynai). Likus trečdaliui dienos maršruto užsukame į degalinę. Karšta kava, išsipilame vandenį iš batų. Temsta. Šalta. Sutinkame kitą komandą ir kartu nusprendžiam, kad šiandien jau gana – tad tiesiai į stovyklą. Čia randu laužą, džiovinuosi. Gerai.
Ko daugiau reikia iki laimės
Trečia diena einasi lengvai. Žvyrkeliai. Kilometrai greitai sukasi. Važiuojam kažkokia pamiške: nei tai takelis, nei tai keliukas ir šlapia žolė. Net nesupratau, bet jau guliu lygioje vietoje – koja užspausta, aš – ant pilvo. Nei pasisukti, nei motociklo nuspirti. Visgi reikėjo rasti laiko pakeisti priekinę padangą! Nieko. Vėl važiuojam, stojame kavinėje, pavalgome. Palyginti su vakar, einasi lengvai, o ir oras dėkingesnis. Pasiekiame Rusnę, vakarienė, nakvynė.
Lekiam toliau, vėjo jėgainių parkas. Labai įdomus jausmas, kai stovi po mente, o ji sukasi ir atrodo tuoj gausi per galvą. Visada norėjau pabandyti. Toliau Naujoji Akmenė ir žvyrkeliai, žvyrkeliai, žvyrkeliai. Žagarė, puodų namas be puodų – atsinaujina žmonės, remontuojasi, tikėkimės, po remonto puodus prikals atgal.
Kažkodėl važiuojant pro bažnytkaimius prisimenu knygos antraštę „Sodybų tuštėjimo metas“. Pagaliau pasiekiam Biržų girią. Smagūs keliukai, greitis geras, tik tos lygiareikšmės sankryžos. Pagaliau pasiekiame Biržus. Kadangi vis dar lyja, kažkaip nevilioja manęs drėgna palapinė, tad einu miegoti į koridorių. Sausa, šilta – ko daugiau reikia iki laimės.
Gyveni ir mokaisi
Šešta diena, važiuojam kažkur link Ignalinos. Vėl smagūs keliukai, paskui laukai, šunkeliai, šlapia žolė. Čia atsitinka nelaimė: kolega griūva, nusilaužia koją, greitoji, ligoninė. Maršrutu nebevažiuoju, nuotaika ne kokia – tad tiesiai į nakvynės vietą. Vienintelis geras dalykas tą dieną, kad Vėlūnuose patiektas puikus maistas, visko daug ir skanu. Paskutinis vakaras, pasisėdėjimas su draugais, pirtis, ežeras...
Septinta diena, paskutinė. Po vakarykščio įvykio nusprendžiame nelėkti greitai, nedaug jau liko – būtų kvaila išsidaužyti. Lengva diena ir lietaus beveik nėra. Įsimintinas geltonas, geltonas rapsų laukas. Stojame, fotografuojamės. Tempas geras. Likus keletui kilometrų iki finišo vėl prasideda lietus, bet jau nebeaktualu. Jau ir taip visą savaitę šlapias. Visgi reikėtų kitą kartą pirmiausia į kuprinę dėti lietaus aprangą, o ne palikti gulėti namuose ant stalo. Na, gyveni ir mokaisi. Finišas. Dalijamės įspūdžiais, apdovanojimai.