Pažiūrėkime, ką tos procedūros reiškia ir kas to „pigaus“ greitumo naudas susirenka?
Registruojant automobilį, motociklą ar kitą transporto priemonę, patikrinama, kaip automobilių gamintojas, prekybininkas, buvęs savininkas (vairuotojas) įvykdė reikalavimus, kuriuos nustatė valstybė, pasilikusi sau teisę spręsti, kokiomis sąlygomis galima patekti į eismą ir dalyvauti jame, nes, kaip žinia, transporto priemonės yra padidinto pavojaus šaltinis, o jų naudojimas – specialių žinių ir įgūdžių reikalaujanti, todėl rizikinga veikla. Tad siekiant saugaus eismo šalyje būtina atitinkama priežiūra.
Šios sąlygos susideda iš trijų dalių:
- susijusių su transporto priemonių konstrukcijos autentiškumu ir technine būkle;
- susijusių su transporto priemonių patekimu į rinką;
- susijusių su vairuotojo (valdytojo/ savininko) atsakomybe.
Atidžiau įsižiūrėkime į kiekvieną jų atskirai.
Pirmas žingsnis – techninės būklės kontrolė
Registracijos procedūroje pagal dokumentus tikrinamas transporto priemonės techninės būklės autentiškumas. Ši patikra privalo užtikrinti, kad transporto priemonę galima saugiai naudoti pagal paskirtį – vežioti ja keleivius ir/ ar krovinius; nesukelti pavojaus vairuotojo sveikatai, kitų eismo dalyvių gyvybei, nedaryti žalos aplinkai, tausoti kelius ir kitą infrastrūktūrą, į kurią investuoti viešieji finansai, t. y. visų mokesčių mokėtojų pinigai.
Iš kur tie dokumentai atsiranda? Paprastai pirmąjį svarbų dokumentą – atitikties sertifikatą – išduoda gamintojas, kuris patvirtina, kad pagamino taip veikiančią transporto priemonę, kaip įstatymai numato ir leidžia. Nuo 2014 m. transporto priemonės tipo patvirtinimas galioja visoje Europos Sąjungoje. Tai ženklus patogumas. Aišku, jeigu duomenų bazės integruotos ir teisinė bazė harmonizuota.
Jeigu pirminio dokumento nėra, techninės būklės ekspertizę atlieka techninės apžiūros įmonės.
Jeigu registruojama jau buvusi eksploatacijoje mašina, patvirtinimo galiojimas gali būti patikrintas atliekant techninę apžiūrą, kurios metu patikrinama, ar transporto priemonė yra gerai suremontuota, bet nemodifikuota, nes tai jau būtų nukrypimas nuo gamintojo patvirtinto tipo. Tarkime, vairo keitimas jau būtų laikomas modifikacija, todėl daugelyje šalių to daryti neleidžiama ir savarankiškai perdirbtos transporto priemonės neregistruojamos.
Patikra Lietuvoje rodo dviejų tipų problemas
Bėdų kyla, kad Lietuvoje leidžiamas „perdirbimas“, t. y. įvairių detalių pakeitimas naujomis ar senomis, neprašant gamintojo sutikimo, t. y. nežinant, ar galima bus saugiai naudoti tokį „hibridą“, kurį surinko vietinio garažo „meistras“.
Vienas toks inžinerinių pomėgių Jurgelis-meistrelis net atskirą registrą internete įsisteigė ir išdavinėja savo pasirašytus liudijimus į kairę ir dešinę nagingiems meistrams, o tėviškės keliais keliukais važinėjantys „sulipdyti“ monstrai yra nenuspėjami saugumo kelyje aspektu. Ir keliuose jie atsiduria todėl, kad transporto politiką formuojančios institucijos tokį atskirų, kartais vogtų detalių surinkimą vadina „remontu“, nesvarbu, kad visoje Europoje tokiam „remontui“ įteisinti reiktų atitikties įvertinimo, o tai reiškia, kad su technine apžiūra sutampanti transporto priemonės registracijos procedūra taptų ilga, komplikuota ir brangi, ir administracinis leidimas dalyvauti eisme būtų praktiškai neįmanomas.
Kas šiandien keista, tai kad Lietuvoje lengviau yra įregistruoti seną, iš ne ES šalių įvežtą transporto priemonę, negu naują ir kokybišką iš ES. Jei tiesiai šviesiai, tai administracinę naštą šiandien mūsų šalyje patiria oficialių gamintojų verslas, nes Europos transporto politika eina su kokybės vėliava.
Nukenčia ir labiausiai socialiai pažeidžiamo sluoksnio atstovai, už paskutines santaupas perkantys pigias senas mašinas, nes čia atsiveria daug piktnaudžiavimo jų neišmanymu erdvės vietiniams-europiniams pardavėjams. Ir čia jau galime kalbėti apie antrą registracijos procedūros etapą.
Antras žingsnis – prekybos mokesčių kontrolė
Antras užregistruoti atvežtos į viešąjį eismą patekti pasiruošusios transporto priemonės etapas yra susijęs su jos patekimo į šalį legalumo patikrinimu.
Kadangi transporto priemonė yra prekė – privalo būti sumokėti visi nustatyti mokesčiai susiję su prekyba ir apyvarta – pirmą kartą pardavus prekę privalo būti sumokėtas PVM; jei prekė įvežta iš kitų rinkų dar papildomai ir importo (muito) mokestis, kai kurios šalys transporto priemones laiko akcizinėmis prekėmis – reikia mokėti ir akcizo mokestį. Už transporto priemonių pardavimą pardavėjas privalo sumokėti ir mokesčius, susijusius su apyvarta.
Tarp registrui pateikiamų sandorių – dažni fiktyvūs
Čia vėl prasideda keistumai. Daugumai galimų politikos formuotojų, atrodo, kad reikia rinkti duomenis, kas pardavinėja mašinas (bedarbiai, austrai ar romai), kokios vertės sandoriai (100, 500 eurų) fiksuojami ir pan. Vis dėlto primintina, kad registro tvarkytojui, iš esmės vykdančiam transporto priemonių prekybos (pirkimų – pardavimų) kontrolę svarbu turėtų būti ne kas, kam, kokį ir už kiek automobilį/ motociklą pardavė (civilinis sandorių aspektas), bet rūpėti turi, ar parduodamas daiktas buvo nevogtas ir ar už jį valstybei sumokėti visi mokesčiai (administracinis sandorių aspektas).
Šiuo aspektu Lietuva yra rojų rojus, kur tiek pirkėjai, tiek pardavėjai mėgaujasi fiktyvių susitarimų šešėliu. Jeigu kitose šalyse registruoti galima tik tas transporto priemones, kurias pardavė jo įregistruotas savininkas arba tą veiklą vykdanti įmonė, tai gimtuosiuose turguose klesti tariamų „kitataučių“ verslas pavadinimu „iš bendros valstybės piniginės, į asmeninę kišenę“. Tai reiškia, kad Lietuvoje vykdomoje registracijos procedūroje netikrinamas finansinių dokumentų turėjimo faktas, nes... to nenumatė įstatymo leidėjas.
Kad būtų aiškiau, palyginkime. Pamenate, kaip 2011 m. tokių prietaisų „kasos aparatais“ vadinamų vengusios „vos galą su galu suduriančių“ turgaus prekiautojų bendruomenės, kartu piketavo ir už tai, kad būtų nustatyta maksimali ES leidžiama registravimosi pridėtinės vertės mokesčio (PVM) mokėtoju riba, t. y. būtų padidinta suma, nuo kurios į viešųjų paslaugų mums visiems finansavimo fondą (valstybės biudžetą) turi ir gali grįžti visų mūsų pinigai.
Kelių transporto priemonių registre atsirandančių fiktyvių sandorių sraute atpažįstami tokie galimi mokesčių išvengimo atvejai: „nulinis“ PVM, PVM sumokėjimas nuo „sumažintos“ transporto priemonės vertės, užsienio šalių pirkimo–pardavimo sutarčių panaudojimas, pirkimo–pardavimo sutarčių grandinės vidaus prekyboje bei ūkio subjektų („prekybininkų“) valdomos jo ūkinėje veikloje neapskaitytos transporto priemonės.
Ar tikėtina, kad kas šiandien keis kursą išmintoje registravimo procedūros provėžoje, kai aišku, kad iš priešingos pusės apšviesta suinteresuota grupė savigynai mes „smulkaus verslo“ žlugdymo kortą?
Matote politiką, kuris prieš rinkimus nacionalinės svarbos objektų – turgų – bendruomenėms pasakys, kad registracijos laikas pailgės, nes tikrinsim finansinius dokumentus tam, kad net ir visi pirkėjai įsigytų kuo saugesnius, su visomis jiems kaip pirkėjams priklausančiomis vartotojų apsaugos garantijomis, automobilius?
Mes tuos rožinius akinius sudėvėjome, skaitydami viešojoje erdvėje istorijas, kaip eilinį kartą dėl reikalavimų neatitikimo nepavykusį užregistruoti mopedą, žiūrėk jau iš vokiečio ar anglo (nors, akivaizdu, kad turėjo iš vietinio lietuvio) įsigijęs kitas pirkėjas piktinasi bei yra šokiruotas, kad „jį vaiko ir jam klausimus užduoda „Regitros“ biurokratai“.
Dar viena Lietuvoje nesprendžiama, bet visoje Europoje aktuali problema – sandorio vertei padidinti suklastota transporto priemonės rida. Šiuo metu ridos duomenis, bet suklastotus, ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse dažniausiai fiksuoja techninių apžiūrų stotys. Registro priežiūros institucijos suinteresuotos suintegruoti duomenų bazes registracijos procedūroje, kad klastojimą būtų galima atpažinti ir taip apsaugoti pirkėjo interesus. Aišku, šiam tikslui pasiekti būtinos investicijos, tam turėtų būti atitinkami sprendimai, ir glaudus tarptautinis bendradarbiavimas.
Taigi jau beveik priartėjome nuo technikos prie žmogaus, tik pereinant prie trečio registracijos etapo paaiškinimo paminėsime, kad tam, jog mokesčių išvengimo atvejų mažėtų visos suinteresuotos institucijos turėtų siekti, jog „Regitroje“ atliekama registracija būtų suvokiama ne kaip nuosavybės teisės patvirtinimas, bet kaip leidimo transporto priemonei dalyvauti eisme pagal jos techninės būklės ir finansinio legalumo kriterijus išdavimo procedūra.
Trečias žingsnis – ryšys su valdytoju (savininku)
Trečias registracijos aspektas yra susijęs su transporto priemonės valdytojo atsakomybe. Valdytojas įprastai yra fizinis ar juridinis asmuo, įsigijęs transporto priemonę.
Svarbiausias kriterijus, kuris būtinas sėkmingai registracijos procedūrą užbaigti, yra asmens nuolatinė buvimo vieta transporto priemonės registravimo šalyje, t. y. adresas, kuriuo atsakingos institucijos gali surasti asmenį. Šis asmuo yra įrašomas į registracijos liudijimą ir visiškai atsako už transporto priemonės naudojimą (už pažeidimus, padarytus su transporto priemone, už jos apdraudimą laiku, nustatytų periodinių mokesčių mokėjimą, techninį patikrinimą ir pan.).
Faktiškai – tai yra transporto priemonės savininkas, kuris legaliai įsigijo transporto priemonę, išskyrus tuos atvejus, kai transporto priemonė yra įsigyta išperkamosios arba ilgalaikės nuomos pagrindu.
Laisvą asmenų, prekių ir paslaugų judėjimą vertinančioje Europos Sąjungoje galioja taisyklė, kad jei asmuo turi asmeninių ir profesinių ryšių dviejose šalyse, jo įprastinė gyvenamoji vieta, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nuomone, atsižvelgiant į visus tiesiogiai susijusius faktus yra ta, kurioje yra to asmens nuolatinis interesų centras. Jei tokio bendro vertinimo pagrindu gyvenamoji vieta nenustatoma, pirmumas turi būti teikiamas asmeniniams ryšiams.
Nėra adreso – nėra problemos
Ir šiuo aspektu „Regitrą“ kartas nuo karto pasupa nepatenkintųjų bangos – tai ji pranešimus išsiunčia per vėlai, kai jau, pavyzdžiui, transporto priemonės techninės apžiūros laikas baigėsi, t. y. „šaukštai po pietų“, nes mašina išregistruota, tai per anksti žiniasklaidoje pradeda gąsdinti terminais, pavyzdžiui, apie artėjančią prekybinių numerių galiojimo laiko pabaigą.
Teko girdėti anekdotą apie avariją Šveicarijoj? Ne? O buvo taip: Šveicarijoje susidūrė du Lietuvoje registruoti automobiliai, kurių vieną vairavo Čečėnijos, kitą – Moldovos gyventojai.
Kaip manote, kam ši istorija yra gera žinia – nukentėjusiems, siekiantiems vairuotojų atsakomybės ir žalos atlyginimo, ar kosmopolitams-vairuotojams, o gal Lietuvoje likusiems valdytojams, kuriems, kaip „Regitros“ klientams savo laiku žūtbūt reikėjo iš pirmo žvilgsnio mažos, pigios ir greitos išimties iš taisyklės, nes negi jie, Lietuvos piliečiai, neturi tokios teisės? Nes kas tas kelių transporto priemonių registras – kažkokia biurokratiška duomenų bazė, generuojanti pajamas patiems jų tvarkytojams, ir tiek...
P. S. galvojantiems kitaip
„Regitros“ kelių transporto priemonių duomenys šiandien yra naudojami:
- „atitikties“ galiojantiems techniniams ir aplinkosauginiams reikalavimams kontrolei ir „Regitra“ jais gali keistis su už tą atsakingomis technines apžiūras atliekančių įmonių asocijuotomis struktūromis;
- kelių eismo taisyklių pažeidimų ar kitų neteisėtų veikų, susijusių su transporto priemonės naudojimu, kontrolei ir šiandien bene veiksmingiausiai bendradarbiaujama su už tai atsakinga policija;
- privalomojo civilinės atsakomybės draudimo kontrolei ir, kažkodėl už mokesčių mokėtojų pinigus, t. y. viešosios paslaugos įkainį, šiandien dirba darbą, priklausantį draudimo bendrovių veiklos sferai;
- mokesčių, susijusių su transporto priemonių naudojimu, kontrolei – nuo 2013 m. jie prieinami Valstybinės mokesčių inspekcijos analitikams, gal pasidarys įdomūs ir Muitinės departamentui.
- kontrolei, susijusiai su aplinkosauga (dėl utilizavimo) – jų tikrai prireiks Susisiekimo ir Aplinkos apsaugos ministerijų pavaldume esančioms kontoroms, jei Lietuvoje bus įvestas automobilių mokestis, pagal Europos Komisijos rekomenduojamą principą „moka tas, kuris daugiau naudoja ir daugiau teršia“.
Šio straipsnio autorė Aurelija Juodytė yra VĮ „Regitra“ atstovė spaudai.
