Trysilo miestelis garsėja kaip Norvegijos slidinėjimo meka. Sniego, rodos, daugybė, tačiau vietiniai skundžiasi – mažai. Pas mus tokios žiemos vargu ar kas atsimena.
Šalia šio sporto infrastruktūros, visai netoli miestelio, yra ir „Scania“ sunkvežimių trasa. Po keleto įžanginių žodžių – iškart prie reikalo. Prasideda vilkikų paradas.
Pirmas kartas prie vilkiko vairo
Plati nuo sniego išvaduota aikštė prisipildo daugybe skirtingų vilkikų. Nuo paprastos nedidelio sunkvežimio iki pilnai pakrauto miškovežio.
Nuo šios akimirkos žurnalistai sėda į pirmą pasitaikiusį vilkiką ir važiuoja. Jei nėra reikiamos vairavimo kategorijos – tik po uždarą didžiulę teritoriją. Jei yra – galima ir į viešus kelius, miškus, pakalnes, o su kai kuriais – į miesto centrą.
Tiesą pasakius, vairuoti vilkiką yra gana paprasta. Instruktoriai paaiškina, kokia svarbi yra vairuotojo sėdėsena – ypač kojų kampas su juosmenių, kelių sulenkimas. Nuo to priklauso kūno kraujotaka. Prasta sėdėsena gali sukelti ne tik nuovargį, bet ir lėtines ligas.
Kas toliau? Viską atidžiai stebėti pro veidrodėlius. Turėti omenyje savo vilkiko ilgį, todėl prieš posūkius gerokai „užmeti“ erdvės galinėms ašims.
Galima vairuoti tiesiog įsijungus automatinę pavarų dėžę, tačiau, jei krovinys sunkus, geriau pavaras junginėti pačiam – sveikiau greičių dėžei. Per posūkius greičio pedalo nespausti, nes taip tenka didesnė apkrova priekinei ašiai. O štai prieš įkalnę reikėtų nepamiršti spustelėti.
„Na, štai, dar kelios valandos ir galima bus galima pas jus dirbti vairuotojais“, – kalbinu jau ketvirto vilkiko palydovą.
„Čia pas mus labai daug jūsiškių dirba“, – supranta pokštą nedidukas prakaulus ir kažkodėl į žveją panašus vyras. Nemažai tikrų vietinių pagyvenusių vyrų prašosi objektyvo dėmesio – lyg ką tik būtų praleidęs savaitę atšiaurioje jūroje.
Vilkikai pasaulyje dažnai vadinami „traktoriais“. Tai iš esmės galinga transporto priemonė, skirta vilkti didžiulius krovinius. Kartais tai dailiai sudėti rąstai, tačiau pasitaiko ir negabaritinių krovinių. Šįkart buvo galima pavilkti ekskavatorių.
Dauguma vilkikų – naujutėliai, tačiau tradiciniai – varomi įprastu dyzeliu. Žinoma, naujausios technologijos padeda, kad variklis veiktų kuo ekonomiškiau, o išmetamosios dujos kuo mažiau terštų. Tačiau patys vilkikų kūrėjai jau atvirai sako, kad to pasauliui nepakanka.
Netrukus pasaulis pasikeis
Dabar – apie naujoves, kurias „Scania“ kūrėjai pasakoja, bet ir duoda išbandyti. Pirmas netikėtumas – nedidelis sunkvežimis, varomas biodujomis, metanu. Tai ne mums įprastas propanas, o dujos, kurios susidaro pūvant įvairioms atliekoms. Tai viena iš puikių alternatyvų tradiciniams dyzeliniams varikliams. Kaip ir augalinis aliejus.
Dar prieš praktinius bandymus buvo pristatyti planai, kaip drastiškai keisis vilkikų pasaulis. Per porą dešimtmečių kone visi bus varomi elektra ar kitu alternatyviu kuru, o pokyčiai prasideda jau šiandien. Pirmiausia elektra bus pakinkyta į miesto autobusus. Tuo įsitikinsime jau netrukus.
Pati didžiausia naujovė, kurią pristatė „Scania“ – hibridinis sunkvežimis, kuris gali važiuoti įprastu dyzelinu ir elektra. Prietaisų skydelis rodo, kad baterija pilna, tačiau su ja nuvažiuoti pavyks vos aštuonis ar kiek daugiau kilometrų.
8-10 kilometrų yra būtent tiek, kiek reikia pravažiuoti nemažo miesto centrą.
Kam reikia tokių menkų rodiklių? Ar tai tiesiog pasipuikavimas prieš kitus gamintojus? Nieko panašaus. 8-10 kilometrų yra būtent tiek, kiek reikia pravažiuoti nemažo miesto centrą. Norvegijoje jau dabar negalima į miestą važiuoti dyzeliniais sunkvežimiais. Tuo pačiu jie negali viršyti 25 kilometrų per valandą
Palydovui rodau savo vairuotojo pažymėjimą – C kategorija leidžia važiuoti už poligono ribos. Vyras šypteli. Tai važiuojam į patį Trysilo miestą.
Dar neišvažiavę iš teritorijos, įjungiame galimybę riedėti elektra. Jei neviršijame 25 kilometrų per valandą, dyzelinis variklis neįsijungia. Tai velniškai patogu sankryžose. Pradėti judėti, įsibėgėti, lėtai riedėti.
Palydovas rodo, kur geriausios slidinėjimo trasos. Tiesa, pats labiau mėgsta lygumų slides. Sako, kad taip jo kūnas labiau juda. Jau netoli posūkis į miestą. Pervažiuojame tiltą – čia jau negalėtume būti, jei ne elektros variklis. Dabar be jokių specialių leidimų laisvai sukame ratus po miestą. Tokio dydžio transporto priemonei 25 kilometrų greitis mieste yra pakankamas. Niekur nenulėksi. Gatvės siauros, o sniegas situaciją tik paaštrina.
Svarbiausia – jausti malonumą
Laikas grįžti. Saulė jau leidžiasi, o žmonės skuba namo. Pats eismo pikas. Elektrinis variklis vikriai įtraukia sunkvežimį į srautą. Pasigirsta tylus dyzelinės jėgaimės murkimas.
Jausmas, kuomet išmini sankabą ir didžule rankena mėtai pavaras, yra ypatingai malonus, tačiau progresas tai jau senokai išstūmė iš rinkos.
Po kelių minučių jau galėjome būti bazėje, iš kurios pajudėjome, tačiau palydovas pasiūlo išsukti iš kelio ir ramiai pasivažinėti miško keliais. Bus kiek toliau, tačiau bent įdomu. Keliose vietose liepia švelniai pristabdyti – velniškai slidu.
Keliai čia niekada nevalomi. Tik sniegas lygiai suspaudžiamas. Čia važiuoja tik vietiniai. Miške – kelios dailios medinės sodybos. Beveik visi daugiau ar mažiau įsitraukia į slidinėjimo turizmą. Jei neturi privačių trasų, tai bent nakvynę ar užkandžius siūlo.
Tiesa, kaip atrakciją buvo galima išbandyti ir tokius sunkvežimius, kuriems jokie keliai nebaisūs. Paslaptis paprasta – ant ratų uždedamos grandinės. Naujas sunkvežimis grandines turėjo tik ant vienos iš dviejų galinių ašių. To pakako važiuoti į kalvą daugiau kaip 45 laipsnių kampu.
O štai kone 30 metų senumo sunkvežimis grandines avėjo ant visų ratų. Palydovas sakė, kad tokius sunkvežimius dievina kariškiai. Čia viskas gana paprasta – meti antrą pavarą ir važiuoji praktiškai visur.
Tenka pripažinti, kad tas jausmas, kuomet išmini sankabą ir didžule rankena mėtai pavaras, yra ypatingai malonus, tačiau progresas tai jau senokai išstūmė iš rinkos bei pavertė egzotiška pramoga.
