Į jo vadovaujamą Lietuvos istorinių transporto priemonių asociaciją „Retromobile“ susibūrę entuziastai siekia, kad istoriniai automobiliai ir motociklai būtų saugomi valstybiniu lygiu. Pasak R.Kardelio, tai ne tik užtikrintų išskirtinį šių transporto priemonių statusą, bet ir padėtų tausoti vertingiausius egzempliorius.
Šis tas jau nuveikta. R.Kardelio žodžiais, netrukus keliuose autentiškus senovinius automobilius turėtume išvysti su specialiais rudos spalvos valstybiniais numeriais.
Kolekcijoje – 83 motociklai
Įspūdingą motociklų kolekciją Babtyno–Žemaitkiemio dvare sukaupęs verslininkas Mindaugas Šventoraitis pasakoja, kad jais susižavėjo dar vaikystėje: „Mano aistra motociklams buvo tokia, kad rankos drebėdavo. Pradedi važiuoti, atrodo, danguje iš laimės atsidūrei. Būdamas vaikas jau turėjau bent kelis motociklus. Jei pakeliui į mokyklą kuris nors sugesdavo, klasėje pasirodydavau tepaluotas, tą dieną nuo manęs smarkiai trenkdavo benzinu.“
Kolekcionuoti šias transporto priemones M.Šventoraitis pradėjo įsigijęs dvarą. Per dvylika metų sukaupė 83 motociklus (28 gamintojų iš 19 valstybių). Jo kolekcijoje yra ne tik dauguma sovietinių markių, bet ir karo laikų vokiškų motociklų, daugybė motorolerių ir mopedų.
Kolekcijos pažibą – Antrojo pasaulinio karo laikų vokiečių armijos motociklą NSU – M.Šventoraičio teigimu, be didesnių problemų pavyktų užvesti ir dabar.
Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Šis angliškas motociklas po žeme išgulėjo 37 metus |
Ant sienos kabo ir, tiesiogine šio žodžio prasme, iš po žemių iškasto vieno seniausių kolekcijos egzemplioriaus griaučiai.
„Tai – vienas pirmųjų mano motociklų. Kai buvau 12-os metų, jį padovanojo kaimynas. Nesugebėjau jo suremontuoti. O kai namuose technikos prikaupiau tiek, kad nebetilpo, paėmiau ir užkasiau jį“, – vaikišką poelgį prisimena M.Šventoraitis.
Jis sako, kad 37 metus po žeme išgulėjusį anglišką „Victoria“ motociklą dabar, priešingai nei vaikystėje, suremontuoti pajėgtų. Tik šis mielesnis toks, koks yra.
Perdažyti nevalia
Kelios M.Šventoraičio turimos transporto priemonės, po dvejų metų, praleistų pas restauratorius, dabar tviska naujais dažais, tačiau dauguma jo kolekcijos egzempliorių, nors techniškai tvarkingi ir gali važiuoti, niekada nebuvo perdažomi.
Anot R.Kardelio, nusipirkti jau sutvarkytą senovinį automobilį visuomet pigiau, nei prie jo krapštytis pačiam.
„Spalva yra labai svarbi, taip pat kaip ir lipdukai, ženkliukai. Kai tai prarandama, prarandama ir didelė dalis savasties“, – neabejoja kolekcininkas.
Jis apgailestauja, kad dabar Lietuvoje sunku rasti autentiškų istorinių transporto priemonių, nes dauguma jų perdažytos. Dėl šios priežasties tokios kolekcijos, kokią rinkdamas išmaišė visą Lietuvą, jam antrą kartą surinkti nebepavyktų.
Svarbiausia – originalumas
R.Kardelio kolekcijoje – apie 40 senovinių automobilių. Vyras didžiuojasi, kad nemaža dalis jų – autentiški, nors apie pirmąjį jo eksponatą to nepasakysi.
Norėdamas išskirtinės transporto priemonės, kažkada jis suremontavo senuką GAZ-21 ir nudažė sodria mėlyna spalva. Kurį laiką pasidžiaugęs automobiliu suprato, kad kažkas vis dėlto ne taip.
„Gali padaryti, kad automobilis važiuotų, bet jei žinai, kad jis nėra originalus, pačiam nesmagu. Aš sutinku, kad „Mercedes“ variklis yra geresnis nei „Volgos“, nes jis patikimesnis, ekonomiškesnis ir pan. Bet ar su tokiu varikliu tavo „Volga“ bus originali?“ – svarsto R.Kardelis.
Brangu, bet pinigų maišo nereikia
Jo teigimu, nusipirkti jau sutvarkytą senovinį automobilį visuomet pigiau, nei prie jo krapštytis pačiam.
„Tam reikia labai daug laiko. Sėdi garaže, o namuose vinys neįkaltos, lentynos nepakabintos. Žmona pyksta. Būna, kad sako: „Kur buvai, vėl pas savo meilužę?“ Sakau: „Nepyk, mano meilužė – tik dviejų tonų svorio“, – šypsosi pašnekovas.
Asmeninio archyvo nuotr./Netrukus keliuose autentiškus senovinius automobilius turėtume išvysti su rudos spalvos valstybiniais numeriais. |
Transporto priemones, kurios kartais panašesnės į metalo laužą, istorinių automobilių entuziastai renka it dėliones. Juos vienijančiuose interneto forumuose vieni kitų klausia, kam priklauso tam tikra puošybos detalė, ar ieško „donoro“ – visiškai subyrėjusios analogiškos transporto priemonės, kurios detalės dar galėtų tikti.
„Nors tai gana brangu, bet jei automobilį restauruoji dvejus ar trejus metus, pinigų maišo iš karto turėti nereikia. Jei kuri nors detalė per brangi, ieškai kitos, pats bandai pasigaminti. Daug darbų atlieki savo rankomis, nesikreipi į specializuotus servisus“, – pasakoja R.Kardelis.
Vis dėlto net ir puikiai suremontuotų senovinių transporto priemonių savininkams nuolat iškyla įvairių rūpesčių. Pavyzdžiui, prireikus atlikti ratų suvedimą, autoservisų darbuotojai tik skėsčioja rankomis – senoviniams automobiliams tam skirtų kompiuterinių programų nėra.
Priderina aprangą
„Važiuoti istorine mašina – ne itin komfortiška: nei vairo stiprintuvo, nei kondicionieriaus, viskas ūžia, tarška, vėjai pučia. Bet koks malonumas važiuoti neskubant ir aplinkiniams keliant pasigėrėjimą. Pervažiuok per miestą kad ir su „Volga“ – pamatysi, kiek bus susižavėjimo ir nuostabos. Smagu, tavo hobis yra įvertinamas“, – apie senovinių automobilių teikiamus džiaugsmus kalbėjo R.Kardelis.
Prie senovinio transporto nesinori artintis su kasdiene apranga. M.Šventoraitis, pokalbiui apie savo kolekciją, pasipuošė prie motociklų derančia sunkia storos odos striuke bei karo laikus menančiu šalmu.
O R.Kardelis prie neeilinių automobilių derina ne tik savo, bet ir kitų keleivių aprangą, lagaminus, aksesuarus. Tokiu būdu, anot jo, automobilis tampa lyg laiko mašina, nukeliančia į praėjusį amžių.
Asmeninio archyvo nuotr./Vienas R.Kardelio kolekcijos eksponatų – GAZ-12 ZIM. |