„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Septyniasdešimtmetis ant plieninio žirgo: „Motociklas – lyg draugas, kuriam patikiu savo gyvybę“

Penkerių metų pavėžintas tėvuko įsigytu „Minsk“ motociklu, Kauno rajone gyvenantis Vytautas Liutkus nuo motorinės transporto priemonės nenulipa sulaukęs ir septyniasdešimties. „Grįžtu į namus su duona ir prireikia sviesto. Vis sumąstau priežastį, dėl ko vėl sėsti ant motociklo“, – kurdamas „Suzuki“, prisipažįsta jis, ir ima pasakoti apie laikus, kai plieniniai žirgai buvo retenybė.
Vytautas Liutkus
Vytautas Liutkus / Eriko Ovčarenko / BNS nuotr.

Domeikava. Išskirtinės statybos namas, kurį dengia dešimtis stogų. Pasitikęs prie vartelių ir nuginęs sarginį šunį, Vytautas pakviečia į prieangį. Užkaičia arbatos. Jo išpuoselėtas sodas erdvus.

„Į šį namą įsikraustėme prieš 15 metų. Nežinau, kodėl panorau ne vieno stogo, o dešimties. Iš pradžių planavome, jog namas bus apvalus, o išėjo kampuotas. Daug uošvienių galėčiau priimti – kiekvienai po kampą“, – kad pokalbyje netrūks šmaikštumo, iškart man leidžia suprasti pašnekovas.

Turiu nuotrauką, kurioje sėdžiu ant degalų bako išsišiepęs. Gal penkerių. Tuomet ir pasivažinėjau pirmą kartą motociklu, – į prisiminimus nuklysta Vytautas.

Visą gyvenimą Vytautas ką nors konstravo, lipdė, remontavo: skaičiavimo mašinas, kuriose – 5 kilometrai laidų ir 2 000 relių, svarstykles, automobilius garantinio remonto dirbtuvėse. Prižiūrėdavo naftos bazės direktoriaus mašiną, dirbo sandėlio vadovu, mikroautobuso vairuotoju. Dėl šios savybės jam nereikia ieškoti meistro, kai sugenda nuosava transporto priemonė.

„Įpirkčiau iš pensijos tik apžiūrą, tad pats tvarkausi. Anksčiau variklį perrinkdavau per naktį, sankabą garaže pakeisdavau per valandą“, – prasitarė jis.

Draugams ir pažįstamiems automobilius jis tvarko iki šiol.

„Juk iš savų pinigų neimsi, tad kaip čia nevilks man tų savo geležių visi. Kartais į kokius kiaušinius rankų darbą išmainau“, – šypteli Vytautas.

Meilė motociklams – nuo penkerių

Tuomet, kai nepluša po kokio automobilio kapotu, jis dirba panardinęs rankas į žemę.

„Esu sukurtas ką nors knibinėti. Vienas iš sūnų Čikagoje gyvena, kvietė pas save, bet negalėčiau, kad ir už 1000 dolerių, kitam batus ten valyt. Geriau už 100 eurų plušiu čia. Ko ten nematęs? Jei amerikiečiai atvykę stebisi mūsų gamta, vadinasi, pas mus gražiau nei pas juos, ar ne?“ – išvadą, kodėl liko Lietuvoje, pateikia Vytautas ir ima kalbėti apie meilės motociklams pradžią.

„Tėvukas „Minską“ turėjo, juo iš darbo grįždamas mane pavežiodavo. Be teisių, nes Kaune kokios trys mašinos tuomet tevažiavo. Turiu nuotrauką, kurioje sėdžiu ant degalų bako išsišiepęs. Gal penkerių. Tuomet ir pasivažinėjau pirmą kartą motociklu“, – į prisiminimus nuklysta Vytautas.

Kartu su šeima jis gyveno Vilijampolėje. Šalia būstus nuomodavosi studentai, kurie į mokslus su motociklais važiuodavo.

„Nuplaudavom jiems motociklus, tai pavėžindavo. Nė vienos profesionalios lenktynės nepraeidavo be mūsų. Už Šilainių yra dvaras, tai ten, pelkėtoje vietoje, jos vykdavo. Perdarytos „emkės“ taip išmaldavo trasą, jog matydavai, kad kažkas atvažiuoja, bet nematydavai, kas. Purvo kalnas. Dabar tokių lenktynių, kad taip kankintųsi lenktynininkai, nebėra. Paminklą buvo galima jiems pastatyti už vargus“, – įsitikinęs jis.

Prie motociklų prekyvietės – eilės

Šalia Liutkų šeimos gyveno ir Henrikas Daktaras. Jis balandžius laikė, kaip ir Vytauto tėvai. „Mūsiškiai pas jų nuskrisdavo, reikėdavo eiti išsipirkti. Biznis“, – šypteli Vytautas.

Iš kur ta meilė motociklams? Vyras atsako, jog jo vaikystės laikais boksas ir motociklai būdavo ne tik jo, bet visų jaunų žmonių svajonė. Į kariuomenę tarnauti jis išėjo taip ir neįsigijęs pirmojo savo plieninio žirgo. Net nedrįsdavo apie jį pasvajoti.

„Tik po kariuomenės, kai buvo gal 20 metų, įsigijau motorolerį. K.Petrausko gatvėje veikdavo parduotuvė, į kurią gal kartą per pusmetį atveždavo keletą dešimčių populiarių čekiškų „Jawa“ motociklų. Užsirašius reikėdavo eilę atstovėti naktimis. O kai tavo eilė ateidavo, būdavo, sužinodavai, kad nebesi tame sąraše. Taip nutiko ir man. Keletą naktų budėjau, negavau, vykau į Minską, bet ir ten nenusipirkau. Galiausiai pavyko įsigyti „Jawą 350“, dviejų cilindrų, 18 arklio galių. Išleidau apie porą šimtų rublių“, – prisiminė Vytautas.

K.Petrausko gatvėje veikdavo parduotuvė, į kurią gal kartą per pusmetį atveždavo keletą dešimčių populiarių čekiškų „Jawa“ motociklų. Užsirašius reikėdavo eilę atstovėti naktimis.

Svajoja apie čioperį

Tik įsigijęs motociklą, pirma jis išlėkė jo išbandyti į Kačerginės trasą. Buvo tik ką išsilaikęs vairavimo teises. Pirma kelionė, pirmas akibrokštas – sustabdė policija, tačiau nenubaudė.

„Iki tol motoroleriais važinėjausi be teisių kokius metus, ir nieko. Tuomet nebūdavo jokių vairavimo kursų. Išmokai spręsti bilietus, išlaikei testą, atlikai praktinį važiavimą ir dar tą pačią dieną sulaukdavai dokumentų. Daug kas tuomet rinkdavosi motociklus. Juk su „Volga“ važinėdavosi tik direktoriai. „Žigulius“ ir „Moskvičius“ nusipirkdavo tie, kurie paskyrą gaudavo arba gerai uždirbdavo, – išskirtiniai žmonės“, – teigia jis.

Vytautas mano, jog vairuojančių motociklus lietuvių skaičius kasmet auga.

„Tokį motociklą, kokį aš turiu, dabar tik laužyne tikriausiai rastum. Tai 1991 m. pagaminta „Suzuki“. Ekonomiška, lengvai taisoma. Apie geresnius tik pasvajoti galiu. Paveiksliukus pažiūriu, padūsauju...“ – susimąsto jis.

Paklaustas, apie kokį motociklą svajoja, Vytautas įvardija „ne mažiau kaip 500 kubikų „Čioperį“.

„Žmonai nepatogu ant „Suzuki“ sėdėt. Kaip ant kokio ožio. O galingesnio ir nesinorėtų. Vienas kaimynas nusipirko tokį, kurio variklis už mano mašinos galingesnis. Cilindrai išlindę už tvorų kabinasi. Kainuoja daugiau kaip 30 000 eurų. Kam jis toks reikalingas? Sakyčiau, oru skrendi su juo, bet ne. Ant tų pačių dviejų ratų sėdi“, – šypteli jis.

Paprašytas įsivaizduoti svajonių kelią, kuriuo norėtų lėkti apžergęs motociklą, Vytautas pamini Australiją: „Jei katės turi 9 gyvenimus, žmogus, matyt, – mažiau. Tikiuosi, kažkuriame gyvenime pavyks po Australiją pakeliauti.“

Griebia žmoną ir lekia

Sėdęs ant „Suzuki“, jis lekia su sutuoktine iki Birštono, apsuka apie 200 km ratą pro Suvalkiją, Jurbarką. Stabteli kur gamtoje papietauti, pagrybauja, nors nelabai tuo užsiimti mėgsta – juk pasilenkus gali ir nebeatsitiesti. Baimės nugriūti nuo motociklo nėra, bet yra baimė rauti grybus?

„Būna ir taip“, – supratęs mano ironijos gaidelę, nusijuokia Vytautas.

Jaunystės laikais su „Jawa“ jis buvo sukoręs kelią ir iki tuometinio Leningrado.

„Be sustojimo esu nuvažiavęs kokius 400 km. Toliau – jau kankynė. Tuomet būdavo paprasčiau. O dabar... Turėdamas motociklą pabandyk prie Kauno marių nuvykti. Nerasi kur sustoti: arba mokama, arba privačios valdos ženklai. Anksčiau važiuodavai kur tik nori, – takais, laukais. Pakrantės visos priklausydavo tau“, – palygino Vytautas.

Kuo geriau motociklas už automobilį?

Turėdamas motociklą pabandyk prie Kauno marių nuvykti. Nerasi kur sustoti: arba mokama, arba privačios valdos ženklai. Anksčiau važiuodavai kur tik nori, – takais, laukais. Pakrantės visos priklausydavo tau, – palygino Vytautas.

„100 kartų viskuo geriau. Trūksta tik Kalifornijos saulės. Šiais laikais gerai: prognozę internete pasižiūrėjai, ir žinai. O anksčiau... Pamenu, išvažiuoju kartą iš Rygos, matau, debesis. Paspaudžiu greičio pedalą, lyja, atleidžiu – nebe. Ir su debesėliu važiuoji į Lietuvą“, – paaiškino pašnekovas.

Nebūdavo, pasak jo, tais laikais ir jokių prašmatnių rūbų, apsaugų.

„Gerai, jei gaudavai dar kokią odinę striukę. Kiaulės odos, kuri įmirkdavo per lietų taip, kad nepaneši. O dabar striukės neperšlampamos“, – pasidžiaugė jis.

O ar paspausti greičio pedalo nesinori?

„Su „Suzuki“ lėkiau ir „penkiolika“, Bet reikia atsargiau, juk jau amželį gerą nugyvenusi. Pamenu, su „Jawa“ važiavau iš Rygos, kai ties Jelgava ėmė strigti variklis, bet tai supratau ne iš karto. Tais laikais reidus policija vykdydavo malūnsparniais. Maniau, kad jis tą garsą ir skleidžia. Apsidairiau, – nieko. Kažkur skubėjau, tad spaudžiau. Tik įsukau į žvyrkelį, pristabdžiau ir viskas – variklis užsikirto. Jei būtų sugedęs lekiant dideliu greičiu, būčiau jau po velėna“, – susimąstė Vytautas.

VIDEO: 70-metis Vytautas apie važiavimą motociklu: „Jam patikiu savo gyvybę“

Suzuki“ įsigyti paskatino sūnus

Pirmąją „Jawą“ jis paturėjo tik metus ar dvejus. Vėliau įsigijo antrą, po to trečią. Ne vieną motociklą traukiniais iš Rygos pargabeno ir draugams. Seną parduodi, nusiperki naują ir dar lieka, kad ir priekabai.

„Po lenktynių mėgdavau nulėkti ir išbandyti trasą. Kartą vos neužsimušiau. Buvau jau pradėjęs nesąmones daryt, tad mano angelas sargas, matyt, užpyko: trečiąją „Jawą“ kažkas pavogė. Tai buvo aukščiausiojo ženklas: „Beproti, gal laikas sustoti?“.

Tuomet persėdau į automobilius. Turėjau „Moskvičių 400“. Žiemą prisnigdavo ant galinės sėdynės važiuojant. Dabar tokios – tik parodose. O prie motociklų grįžau prieš ketverius metus.

Sūnus ėmė pasakoti apie naujus savo pirkinius, tai ar senukas gali nusileisti? Vakarais, kai žmona užmigdavo, ėmiau naršyti internete po skelbimus. Kai nusipirkau, nepagyrė. Bet pripratinau per pusmetį. Dabar, kai geras oras, pati skambina ir prašo, kad iš darbo su motociklu, o ne mašina paimčiau. Pati nevairuoja. Jei netraukia, ir nereikia: ant motociklo sėsti galima tik tuomet, jei labai nori. Toks būtų mano patarimas jauniems“, – kaip garaže atsirado 650 eurų kainavęs „Suzuki G500“, atskleidė Vytautas.

Reikėjo priprasti prie siauro vairo, juk anksčiau vertinti tik platūs. Besimokydamas važiuoti, jis išmalė, kaip pats sako, visas pievas. O ar prabėgus ketveriems metams nesinori jau naujos transporto priemonės, juk „Jawas“ keisdavo kas metai ar dveji?

„Kai įpranti, sunku atsisakyti, keisti. Juk motociklui, kaip draugui, savo gyvybę patiki“, – prisipažįsta Vytautas.

Pasiteiravus, ar nesinori pasiskolinti ir pralėkti kokiu galingesniu motociklu, pašnekovas mane pamoko: „Žmonos, parkerio neskolink, nes sugadins. Tad ir motociklui galioja tokia pat taisyklė.“

Vengia senų BMW

Kai įpranti, sunku atsisakyti, keisti. Juk motociklui, kaip draugui, savo gyvybę patiki, – prisipažino Vytautas.

Motociklininkai dažnai vadinami mirtininkais kelyje. Tai, kad Kauno gatvėse nesaugu ne tik jiems, bet ir visiems eismo dalyviams, pritaria ir Vytautas. Anot jo, anksčiau buvo sakoma, kad šalmas skirtas tam, jog smegenėlės toli neišsitaškytų.

„Kasdien po dukart mane nori kas nors užmušti, bet vis dar gyvas. Nesaugu mūsų keliuose – jaučiamas žymėjimo trūkumas. Nemato tų motociklininkų kely. Kartais grįžtu į namus ir klausiu žmonos: „Ar tu mane matai?“. Nes kely juk niekas nemato. Ypač senų BMW vairuotojai, pacukai tokie. Pamatei tokį – venk“, – perspėjo Vytautas.

Paklaustas, ar turėjo kada skaudžių avarijų, pašnekovas patikino, jog be eismo įvykių neapsieina nė vienas, tačiau skaudesnių pasekmių jam pavyko išvengti: tik nubrozdinti keliai ir plyšusios kelnės – jokių kaulų lūžių.

„Koks jausmas užplūsta važiuojant motociklu? Sunku apsakyti. Leki 80 km/val. greičiu, pasikeli šalmo stikliuką ir toks vėjas pučia, kad, rodos, plaučius išneš. Norisi ir norisi važiuoti. Vis susirandu kokį reikalą: nusipirkau duonos, tai vėliau prireiks palėkt iki parduotuvės ir sviesto. Tiesa, kai tokio amžiaus nuvykstu pas giminaičius, jie keistai į mane pasižiūri, pirštą pasukioja prie smilkinio. Bendraminčių mano amžiaus nelabai sutiksi“, – teigia Vytautas, niekad nepriklausęs prie jokio motociklininkų susibūrimo.

Aštuoniasdešimties, ir vis dar ant motociklo?

Pernai rugsėjį jis atšventė namuose savo 70-metį. Paklaustas, ar nugyventų gyvenimą kitaip, jei būtų duotas antras šansas, Vytautas šypteli: „Negerčiau. Nerūkyčiau. Beje, mečiau rūkyti, kai sužinojau, kad cigaretėse tabako nėra.

Keista, kad alkoholį vartojantys protestuoja dėl to, jog galėtų viešai gerti. Būtina viešai tą gėrimą demonstruoti? Nuvežiau giminaičius iš JAV į vieną kaimą – nulis žmonių. Išlindo vienas pijokas. Puiki vizitinė kortelė. Po kokio baliuko važiuotum ryte prie Kauno marių, o atsibundi pagiringas, negali. Saulė šviečia, gaila. Praleistos vėjais dienos. Beje, pastebėjote, kad gerdami susiraukiame? Kodėl? Kai skanią sulą geriu, nesiraukau, o kai šnapsą...“.

O ar paneles motociklas padėdavo kibinti? Išgirdęs klausimą, Vytautas ir vėl prajuokina atsakydamas, jog pavyksta tai daryti dar ir dabar. Tiesa, jos pačios jam moja, tik per šalmą nemato, kam moja.

Vairuoti motociklą septyniasdešimtmetis nusiteikęs dar ilgai. Jei tik sveikata leis, bent iki 80-ties. Vienas toks JAV dalyvavo lenktynėse. Tad įkvėptas jo, Vytautas tikisi tapti vyriausiu Lietuvos motociklininku.

Laikas išbandyti „Suzuki“. Paprašytas pavėžinti, pašnekovas išlieja dar vieną humoro dozę: „Norėdama sėsti ant motociklo su tokiu senu krienu, turi būti tris kartus apsidraudusi. Esi?“

Ir užkuria savo raudonąjį „Suzuki“. Sužiba akys.

VIDEO: 70-metis Vytautas apie važiavimą motociklu: „Jam patikiu savo gyvybę“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų