Pasikalbėti apie vandalų išpuolius keliuose ir jų daromą žalą GAZAS.LT žurnalistai nusprendė su VĮ „Panevėžio regiono keliai“ atstovais. Įmonės specialistai konstatuoja: nustatyti chuliganus sunku, o jų padarinių šalinimas užima ne tik laiką, bet ir eikvoja tas lėšas, kurios galėtų būti skirtos kelių infrastruktūros gerinimui.
VĮ „Panevėžio regiono keliai“ direktoriaus pavaduotojas Jonas Čerškus sako, kad kai kurie piktybiniai veiksmai kartojasi ištisus metus, bet yra ir tokių žalų, kurias įtakoja sezoniškumas. Pašnekovas nusprendė atversti kortas ir prabilti remdamasis konkrečiais pavyzdžiais.
„Įvairių chuliganizmo ir kitų atvejų labai daug ir mes išleidžiame nemažai pinigų, skirtų keliams prižiūrėti ir taisyti, būtent tokios kenkėjiškos veiklos padarinių likvidavimui“, – pokalbį pradėjo Jonas Čerškus.
Šiukšlinimas – įsisenėjusi eismo dalyvių yda
VĮ „Panevėžio regiono keliai“ direktoriaus pavaduotojas Jonas Čerškus tvirtina, kad šiukšles įmonės darbuotojai renka ištisus metus. Apsiginklavę „kompiuteriais“ (taip kelininkai vadina smaigus, skirtus šiukšlėms rinkti) darbuotojai laikas nuo laiko valo pakeles.
Anot pašnekovo, šiukšlių yra tiek, kad jų surinkimui ir pridavimui į sąvartynus išleidžiama krūva pinigų. Vien Panevėžio regione per metus tam skiriama nuo 500 tūkstančių iki 700 tūkstančių litų.
„Kuo toliau nuo Panevėžio šiukšles renkame, tuo labiau tokia veikla brangsta. Šiukšles reikia gabenti didesnius atstumus. O šiukšlės juk ne mūsų. Jos vairuotojų ir kitų eismo dalyvių. Didelės išlaidos susidaro ir dėl to, kad už pakelėse surinktas „bešeimininkes“ šiukšles, kelininkams priduodant jas į sąvartyną, tenka sumokėti kaip už savas.
Didelės išlaidos susidaro ir dėl to, kad už pakelėse surinktas „bešeimininkes“ šiukšles, kelininkams priduodant jas į sąvartyną, tenka sumokėti kaip už savas.
Vieni didžiausių šiukšlintojų – vilkikų vairuotojai. Pasienio ruožo kelkraščiai tiesiog nusėti šiukšlėmis. Dažnas sunkvežimio vairuotojas viską meta į kelkraštį. Tik pagalvokite, kiek bereikalingų išlaidų patiriama dėl eismo dalyvių apsileidimo. Šie pinigai taip pat naudojami iš kelių priežiūrai skirtų lėšų kraičio. Juk tuos pinigus galėtume naudoti duobių „lopymui“ ar žvyrkelių atstatymui“, – tvirtino Jonas Čerškus.
Tiesa, šiukšlintojus galima skirstyti į dvi kategorijas. Pirmieji tie, kurie šiukšlina tiesiai pro automobilio langą. Antroji piktavalių grupė – asmenys, kurie buitines ir kitas atliekas masiškai verčia į autobusų stotelių šiukšlių dėžes ar konteinerius. Dažniausiai šiukšlių prisikaupia labai greitai, tad tarnybos nespėja laiku ištuštinti konteinerių. Tuomet įvairios atliekos metamos aplinkui.
Kelininkai pastebi, kad greičiausiai šiukšlių dėžės užsipildo autobusų stotelėse. Ypač tose, kurios yra arčiau kolektyvinių sodų. Dažnai šiukšlių maišai praplyšta ir atliekos vėjo išnešiojamos plačiu spinduliu.
Jonas Čerškus sako, kad besikartojant problemai buvo priimtas sprendimas tokiose vietose naikinti šiukšlių dėžes, mat kai kurie žmonės, nematydami šiukšlių dėžės, dar susimąsto, kad šiukšles reikia vežti kitur.
Atsikratyti susikaupusių atliekų ten, kur to daryti nederėtų, nesibodi ir automobilių ardymu užsiimantys asmenys. Užfiksuota net keletas atvejų, kai pakeles nusėjo plastmasinės automobilių dalys, kurių ardytojams realizuoti veikiausiai nepavyko.
Autobusų stotelių paviljonai vilioja „dailininkus“ ir „boksininkus“
Skaičiuojama, kad lengvo tipo stotelei be perono pastatyti reikia mažiausiai keliolikos tūkstančių litų. Statant įvairaus tipo stoteles, jų kainos svyruoja tarp 15 ir 30 tūkstančių. Atrodytų, kad paprasta ir niekuo neišsiskirianti stotelė galėtų stovėti metų metus. Tik ne Lietuvoje.
Dažniausiai stotelės yra „papuošiamos“ įvairiais cenzūriniais ir necenzūriniais užrašais, pripaišoma įvairiausių „solomonų“ ir kitų sunkiai suprantamų užrašų. Kiek kainuoja dažai ir stotelių perdažymo darbai – tiksliai suskaičiuoti sunku, tačiau kelininkai tvirtina, jog visame Panevėžio regione tam išleidžiama per 50 tūkstančių.
Tačiau tokie „menininkų“ išraiškos būdai dar nėra pati skaudžiausia tema kelininkams. Didžiausią galvos skausmą jiems kelia „boksininkai“. Ne iš plytų suręsti stotelių paviljonai neatlaiko neadekvačių asmenų agresijos. Stotelės sudaužomos, suspardomos, netgi deginamos. Po tokių „sportininkų treniruočių“ kelininkams tenka stotelės paviljoną statyti iš naujo. Tam vėl tenka paaukoti vieną kitą dešimtį tūkstančių litų.
Prie išlaidų vandalizmo atvejams likviduoti prisideda ir ilgapirščiai. Šios kategorijos tautiečiai vagia viską, ką tik gali panaudoti ar parduoti. Dažniausiai neteisėtai pasisavinama tam tikro tipo stotelių išorės apdaila.
Derėtų paminėti ir dar vieną stotelių niokojimo atvejį. Neretai paviljonai tampa reklaminiais skydais. Ant jų puikuojasi įvairūs skelbimai – nuo informacijos apie superkamus galvijus iki politinės reklamos.
Modernūs apšvietimo įrengimai atakuojami akmenimis
Ne taip seniai šalies keliuose, potencialiai pavojingose vietose buvo pradėti įrenginėti modernūs šviestuvai. Saulės ir vėjo energiją kaupiantys ir vėliau ją naudojantys įrenginiai taip pat neprasprūdo pro piktavalių akis. Naujų šviestuvų saulės kolektoriai, nekliudomai veikę vos keletą mėnesių, sulaukė akmenų krušos.
Kelininkai įtaria, kad šitaip smaginasi vaikai, neturėdami kur išlieti savo energijos. Jų „linksmybės“ taip pat kainuoja nemažus pinigus. Sudaužyto saulės kolektoriaus pakeitimas kelininkų kišenes patuština dar dešimt tūkstančių litų.
Panevėžio regione akmenimis apsiginklavę kenkėjai šitaip jau nusiaubė šviestuvus Perekšlių ir Aukštadvario gyvenviečių pašonėse.
Ženklus lanksto ir į juos šaudo
Kaip tvirtina Jonas Čerškus, piktybinis ženklų lankstymas bei laužymas – taip pat opi ir įsisenėjusi problema. Neretai ženklus tenka keisti po to, kai jie tiesiog sušaudomi. Kartais kelio ženklai tampa metalo vagių grobiu, o nerūdijančius, cinkuoto metalo vamzdžius, ant kurių pritvirtinti ženklai, asmenys „priglaudžia“ savo sodybose. Šiuo atveju kelio ženklai tiesiog nupjaunami.
Pasak specialistų, dažniausiai ženklai sulankstomi. Atrodytų, kad lyginant su sušaudymu – nuostolių turėtų būti mažiau. Kelininkai tokią prielaidą kategoriškai neigia. Jų teigimu, dažniausiai ištiesinti ženklų nebepavyksta. Jei pažeidžiama plėvelė ir šviesą atspindintis sluoksnis – ženklus tenka keisti.
Jonas Čerškus skaičiuoja, kad vieno kvadratinio metro ženklo gamyba kainuoja nuo 250 iki 400 litų, priklausomai nuo plėvelės tipo. Magistraliniams keliams skirta plėvelė yra aukšto intensyvumo lygio, todėl kainuoja brangiau.
Turbūt kiekvienas vairuotojas nors kartą kelyje yra matęs sulankstytą ženklą. Jiems visiems pakeisti kelininkai stokoja lėšų, todėl kartais aplankstyti kelio ženklai stovi dar kurį laiką. Preliminariai skaičiuojama, kad Panevėžio regione išlaidos sulankstytų, sušaudytų ir kitaip suniokotų ženklų keitimui siekia kelias dešimtis tūkstančių litų.
Jonui Čerškui paantrino ir tiesiogiai su kelio ženklų priežiūra susiduriantis darbų vadovas Vidas Neniškis. Jis teigė, kad per sezoną pakeičiama apie 30 suniokotų kelio ženklų ir tai tik vienos, Panevėžio kelių tarnybos duomenys.
„Daug ženklų sušaudoma. Kas tai daro – neaišku. Ar medžiotojai, ar jaunimas pramogauja šitaip. Ženklai ginkluotiems žmonėms tarsi taikinys. Štai, kiek šioje krūvoje ženklų. Daugumą jų – piktybiškai sugadinti“, – teigė darbų vadovas.
Taip pat piktavalių akiratyje laikas nuo laiko atsiduria ir signaliniai kelio stulpeliai. Jie ypač vilioja neblaivias kompanijas, šalikele traukiančias namo. Kelininkai tvirtina ne kartą užfiksavę tokius atvejus, kai signaliniai stulpeliai tiesiog išraunami ir numetami kelių šimtų metrų atkarpoje.
Važiuojamoji dalis tampa medienos sandėliavimo vieta
Atvirai pažeidinėti tvarkos nesibaimina ir miškininkai, nupjautus medžius į krūvas kraunantys prie pat kelio, o kartais net ir ant jo. Norėdami kelio apsaugos zonoje sandėliuoti medieną asmenys privalo turėti leidimą ir sumokėti tam tikrą mokestį į biudžetą, tačiau dažniausiai asmenys tą daryti nesivargina ir savivaliauja.
Toks medienos sandėliavimas šalia kelio ar ant jo briaunos nėra toks nekaltas veiksmas, koks gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai kliūtis ant kelio ir ji turėtų būti apstatyta kelio ženklais. Priešingu atveju, keliamas pavojus saugiam eismu kelyje, o ypač tuomet, kai matomumas prastas.
Anot Jono Čerškaus, taip apgadinami kelkraščiai, kuriuos vėliau kelininkams reikia taisyti. Užteršiama ir kelio danga. Žvyrkelius taip pat gadina ir technika, kuri medieną iškrauna ar pakrauna.
Neseniai tokį atvejį VĮ „Panevėžio regiono keliai“ užfiksavo Pasvalio rajone. Manoma, kad ten kelio danga buvo suniokota vikšrine technika. Savivaliavęs asmuo privalėjo atsakyti už savo veiksmus. Jam teko atlyginti nuostolius, kurie buvo įvertinti 4000 litų.
Jonas Čerškus prasitarė, kad nustatyti tokius pažeidėjus pavyksta retai, nes skirti pajėgas kelių apsaugai įmonė nepajėgi. Be to, kelininkai pažeidėjus bausti neturi teisės. Apie piktavalius pranešama policijai, tačiau kelininkai pareigūnus supranta – jie ir be tokių pranešimų turi atsakingos veiklos, o policijos pajėgos – ne begalinės. Dėl to pažeidėjai dažnai lieka nenubausti.
Žemdirbiai žvyrkelius paverčia sunkiai įveikiama bekele
Prie kelių niokojimo, kartais to net nenorėdami, prisideda ir žemdirbiai. Ypač tais metų laikais, kai apstu drėgmės, žemdirbiai, išvažiuodami iš laukų, ant žvyrkelių prineša purvo. Kelininkai skaičiuoja, kad šitaip užterštų kelių Panevėžio regione itin daug.
Žemdirbių sugadintą dangą kelininkai turi nuvalyti, tačiau ne visais atvejais tą padaryti pavyksta. Kai purvas susimaišo su žvyru, kelias tampa niekam tikęs. Susilpnėjusią dangą specialistai atstato kelią iš naujo žvyruodami.
Dešimties centimetrų storio dangos žvyravimui taip pat prireikia nemažai lėšų. Pavyzdžiui vieno kilometro ilgio ir aštuonių metrų pločio kelio žvyravimui minėto storio sluoksniu reikia išleisti 60 tūkstančių litų. Nesunku suskaičiuoti, kad sugadintai vos šimto metrų atkarpai sutvarkyti reikia 6 tūkstančių litų.
„Yra ir supratingų žmonių. Atsimenu vieną ūkininką iš Biržų rajono. Jis, išvažiuodamas iš laukų, labai užteršė dangą. Žmogus teigė neturintis kitos išeities, mat jam būtinai reikia iš lauko išvežti burokus. Tuomet ūkininkas sugadino kelkraštį, bet mums pažadėjo pasekmes ištaisyti. Jis savo pažadą tęsėjo, todėl negalime pykti ant žmogaus. Ūkininkas tada ir dangą pavalė. Aišku, gal nesutvarkė kelio taip, koks jis buvo prieš apgadinimus, tačiau vertiname jo geranoriškumą ir pastangas“, – atvejį prisiminė Jonas Čerškus.
Kelininkai pripažįsta, kad užteršti dažniausiai būna neilgi kelio ruožai, tačiau per visą Panevėžio regioną remontuotini žvyrkeliai sudaro nemažą atstumą. Žvyrkeliams tvarkyti kelininkai pinigų taip pat stokoja, kadangi šalyje tokie keliai natūraliai prastėja ir lėšų taip pat reikia planiniams žvyravimams.
Kelininkai teigia, kad kai kuriose vietose statomi kelio ženklai, ribojantys transporto priemonių, sunkesnių nei aštuonios tonos eismą. Deja, tokie kelio ženklai tų pačių eismo dalyvių netrukus neteisėtai pašalinami ir žvyrkeliuose vėl įsivyrauja savivalė.
Jonas Čerškus prasitarė, kad ūkininkai, ardami laukus, dažnai nepagalvoja apie šalia esantį kelią ir žemėmis užverčia griovius. Kelininkai teigia nepykstantys, kad žemė dirbama prie kelio. Netgi priešingai – suartoje vietoje neauga piktžolės.
Jonas Čerškus ūkininkų prašo vieno dalyko – arti dirvą nuo kelio, o ne į jį. Žemėmis užverstų sankasų tvarkymui vėl reikia ne vieno tūkstančio litų ir, be abejo, žmogiškųjų išteklių.
Vagių taikiklyje – nuo žvėrių saugančios tvoros ir mirksintys šviesos elementai
VĮ „Panevėžio regiono keliai“ priklausančiuose keliuose nuo laukinių žvėrių saugančių tvorų nėra daug, tačiau ir menkas grobis vilioja metalo vagis. Jonas Čerškus skaičiuoja, kad metalo vagys per keletą kartų jau pavogė maždaug šimtą metrų tvoros.
Vagiamos ne tik tvoros, bet ir paprasčiausi laikikliai, tvorų sujungimai. Nors tokias smulkmenas be jokios rizikos nebrangiai galima įsigyti daugelyje specializuotų prekybos centrų, tačiau ilgapirščių tai susimąstyti neskatina.
Nors dėl smulkių detalių vagysčių materialinių nuostolių patiriama nedaug, tačiau kelininkams reikia gaišti laiką darbams, kurių galėtų ir nebūti, skirti papildomas pajėgas.
Kelininkai pastebi, kad dažnai vagių grobiu tampa mirksintys šviesos įrenginiai, kurie dažniausiai būna sumontuoti prieš saugumo saleles, virš kelio ženklo, nurodančio kryptį.
Manoma, kad tokia smulkmena, kainuojanti vos kelias dešimtis litų, labiausiai vilioja vaikus. Tokią prielaidą kelininkai daro pastebėdami, kad dažniausiai „mirksiukų“ vagystės pasitaiko prie gyvenviečių ir autobusų stotelių.
Po tokių vagysčių pasipila ir eismo įvykiai, kai vairuotojai, nematydami jų dėmesį atkreipiančio mirksinčio žibinto, per vėlai pastebi saugumo salelę ir ją apgadina.
„Kiekvienas vairuotojas, pėsčiasis ar tiesiog pilietis turėtų susimąstyti, kad padarytą žalą kažkam reikės likviduoti. Tai kainuos valstybės biudžeto pinigus, o juk biudžetą mes patys ir pildome, kai mokame mokesčius. Nesunku suprasti, kad tai mūsų pačių pinigai. Net ir nekaltai pro automobilio langą švystelėtą vienkartinį kavos puodelį kažkam reikės pakelti. Kai visuomenė supras, kad visa neteisėta veikla žalinga jiems patiems, tuomet nereikės verkšlenti dėl įvairių problemų, tokių, kaip duobėtų keliai, ir nuolat kaltinti kelininkų“, – pokalbį baigė VĮ „Panevėžio regiono keliai“ direktoriaus pavaduotojas Jonas Čerškus.
