1956-aisiais „Mercedes“ kompanija nutarė savo „Ponton“ modeliui sumontuoti kiek galingesnį variklį. Pastarojo darbinis tūris buvo 1,8 litro. Tuomet jau buvo praėjęs dešimtmetis, kai po Antrojo pasaulinio karo kompanijai vėl buvo leista gaminti automobilius.
Taip gimė „S“ klasė
Pirmieji modeliai po karo labiau kvepėjo klasika ir praktiškumu su „Mercedes“ būdingu patikimumu. Gana grakštų ir mielą „Ponton“ pakeitė gerokai didesnis ir prabangesnis modelis, pirmtaką primenantis tik iš veido bruožų ir aptakumų.
„Mercedes“ Pakeitė ne tik variklį, bet ir sukūrė daug solidesnius kėbulus 220, 220 Coupé, 220 Cabriolet A ir 220 Cabriolet B.
Tuomet šalia skaičiukų 220, kurie paprastai nurodė variklio darbinį tūrį, pirmą kartą šio automobilio istorijoje pridėta raidė „S“. Vokiškai – sonderklasse.
Pirmą kartą šio automobilio istorijoje pridėta raidė „S“. Vokiškai – sonderklasse.
Šiauliuose prieš ketverius metus atsidūrė Sirijoje nupirktas visiškai sumaitotas 220-S Coupé, pagamintas 1958-aisiais.
„Autogedo“ vyrai manė, kad susitvarkys per metus, tačiau terminą vis tekdavo pratęsti dėl naujų netikėtų rūpesčių.
Automobilis tiems laikams iš tiesų buvo preciziškai sukurtas, todėl norėjosi visą jį prikelti originaliai – be apgavysčių.
Dar nepabaigus pirmojo, atsirado ir kitas jo brolis – 220-SE. Šis automobilis metais jaunesnis. Iš pirmo žvilgsnio – toks pat.
Tačiau tik iš pirmo. Abu modelius skiria vos metai, tačiau jaunesniame modelyje yra per dešimt pakitimų – nuo blizgučių ir posūkių iki rimtos inovacijos variklyje.
220-SE modelyje raidė „E“ reiškia mono įpurškimą. Nuo tada iki pat 1993-ųjų ši raidė ant „mersedeso“ markės reiškė degalų įpurškimo sistemą.
Dar laukia 1000 kilometrų išbandymas
Daug darbo vyrams buvo su abiejų automobilių salonais. Jais bendrovės vyrai labai didžiuojasi. Vadovas Gediminas Kairys rodo, kur atkreipti dėmesį: grakštus medinis prietaisų skydas – visą reikėjo iš medžio „išlieti“ naujai.
Sėdynių odos raštas padarytas originalus. Kilimėlių plaukas pasviręs į vieną` pusę. „Vienas automobilis prieš tai buvo restauruotas mėgėjiškai Latvijoje. Odą ir kilimėlius teko keisti“, – prisimena G.Kairys.
Bendrovės vadovas sako, kad su antruoju automobiliu reikalai ėjosi daug greičiau.
Pirma – vyrai turėjo patirties. Antra – pats automobilis buvo žymiai geresnės būklės.
Vadovas į klausimą, kaip galima paskaičiuoti kainą už įdėtą darbuotojų vargą, atsakė subtiliai.
„Skaičiuokime. Vienam automobiliui suremontuoti vienas žmogus būtų sugaišęs 3000 valandų. Na, dirbo tikrai ne vienas specialistas. Kiekvienas turi savo įkainį. Be to, per ketverius metus pasikeitė ne tik įkainiai, bet ir valiuta“, – sakė jis.
Abu automobiliai Šiauliuose tvarkomi „mersedesų“ kolekcininkams iš Rusijos, kurie šio gėrio dar neskuba pasiimti. Jie sutiko su daugybe meistrų pasiūlymų, tačiau turi vieną savo nusistatymą – priims automobilį tik tuomet, kai meistrai su juo pravažiuos 1000 kilometrų.
Užsakovai priims automobilį tik tuomet, kai meistrai su juo pravažiuos 1000 kilometrų.
„Tai labai normali praktika. Mes tikrai ne gamykla, todėl galime padaryti klaidų. Per bandomuosius važiavimus jie bus ištaisyti. Štai vienas mersas meta mėlyną dūmą – reikės žiūrėti“, – kalbėjo G.Kairys.
Nežiūrint į savo įdėtą triūsą, meistrai pabrėžia, jog gerai išlaikytas originalus automobilis visada yra vertingesnis už restauruotą.
Deja, dėl kai kurių modelių kolekcininkams nebelieka pasirinkimo. Tuomet į pagalbą atskuba kruopštūs Lietuvos meistrai.
