Skaitytojo Arvydo nuomonę rasite čia. O štai kokį traktatą surašė šalia Vilniaus gyvenantis Jonas. Žemiau pateikiame jo siųstą laišką.
Gyvenu nuosavame name Širvintų rajone, atstumas nuo jo iki Vilniaus centrinio pašto – 35 kilometrai. Abu su žmona dirbame sostinėje, Vilniuje mokyklą lanko ir mūsų vaikas.
Į darbą kasdien vykstame dviem automobiliais, nes mūsų darbovietės – skirtingose vietose. Žmona dirba Tilto gatvėje, pakeliui ji dar turi į mokyklą, esančią netoli Lukiškių aikštės, užvežti vaiką. Mano darbovietė – prie Gariūnų turgavietės.
Esame labai patenkinti gyvenimu užmiestyje, gamtos prieglobstyje. Tačiau ilgą laiką didžiulį stresą keldavo kasdienė kelionė į darbą. Tam, kad laiku nuvežtų vaiką į pamokas ir suspėtų į darbą, žmona turėdavo iš namų išvažiuoti apie šeštą valandą ryto. Milžiniška automobilių spūstis prasidėdavo ties Avižienių gyvenviete.
Kasdienis laukimas spūstyse nervino ir sekino. Tačiau labiausia nerimaudavo dukra – jai, pradinukei, pavėluoti į pamokėles atrodė tikra katastrofa. Todėl pasitaikydavo, kad mūsų rytinė kelionė baigdavosi graudžiomis jos ašaromis...
Ne ką lengviau nusigauti iki darbovietės būdavo ir man. Rinkdavausi kelią link Gariūnų arba Geležinio Vilko gatve, arba važiuodavau Laisvės prospektu iki įsukimo į aplinkkelį ties Pilaite. Tačiau abiem atvejais užtrukdavau ne mažiau kaip pusantros valandos.
Viskas iš esmės pasikeitė atidarius Vilniaus Vakarinį aplinkkelį. Kai pirmąją savaitę tai pačiai kelio atkarpai įveikti vietoj pusantros ar dviejų valandų prireikdavo vos pusvalandžio, dar neskubėjome patikėti – taip bus visada. Svarstėme – šventinis laikotarpis, galbūt dėl to mieste sumažėjo automobilių.
Neskubėjome džiaugtis ir pirmąją ar antrąją sausio savaite: galbūt žmonės dar negrįžę po atostogų, galbūt studentams – sesija. Tuo, kad mūsų gyvenimo kokybė pasikeitė visam laikui, patikėjome tik sausiui įpusėjus.
Dabar žmona su dukra iš namų išvažiuoja po septintos valandos ryto. Lygiai pusvalandžio nuvažiuoti iki darbovietės pakanka ir man. Tiesa, šiokia tokia spūstis susiformuoja išvažiuojant iš aplinkkelio Gariūnų link – toje vietoje dvi juostos susieina į vieną. Kartais automobilių eilė pasitinka jau ties Karoliniškių išvažiavimu. Būna, kad čia tenka pastovėti ir dešimt ar net penkiolika minučių.
Nesu kelių erelis, greičio stengiuosi neviršyti. Tačiau ir laikydamasis Kelių eismo taisyklių visą Vilniaus Vakarinio aplinkkelio trasą įveikiu per šešias ar septynias minutes. Pastebėjome, jog gerokai sumažėjo ir šeimos išlaidos degalams. Nuolatinis dviejų automobilių stovėjimas spūstyse gerokai kirsdavo per kišenę.
Atidarius Vilniaus Vakarinį aplinkkelį, tuštesnės tapo ir kitos miesto gatvės. Jei naujai nutiesta greitkelio atkarpa ir neišvadavo sostinės nuo spūsčių, tai gerokai prisidėjo prie to, kad jos susiformuotų rečiau ir būtų mažesnės. Švaresnis be spūstyse dūmijančių automobilių tapo ir miesto oras.
Norėčiau nuoširdžiai paspausti dešinę tiems, kurių iniciatyva buvo pradėtas tiesti Vilniaus Vakarinis aplinkkelis. Tai – visiems Vilniaus ir Lietuvos žmonėms skirtas projektas. Kitaip nei koks nors „Rail Baltica“, kur milijonus ketinama sukišti net ne dėl šalies gyventojų ar verslo, o vien tik dėl valdžios interesų.
Mano nuomone, labai svarbu, kad valdžia, investuodama mūsų visų pinigus į vienokius ar kitokius projektus, įvertintų jų atsipirkimo galimybes ir tai, kokią vertę jie sukurs šalies žmonėms.