Iš tiesų, visi technologiniai prietaisai anksčiau buvo gražesni. Priežastis labai paprasta – jų buvo mažiau. Pamatyti lokomotyvą buvo didelis įvykis, o juo keliauti – reikalas, apie kurį buvo kalbama visą gyvenimą. Taip pat reikėtų nepamiršti, kad viskas buvo daroma meistrų rankomis – masinės gamybos nebuvo. Palyginti nedidelė paklausa reiškė, kad prie kiekvieno kūrinio buvo galima praleisti ilgą laiką. Taigi, meistrai patys norėjo, kad jų kūriniai atrodytų puikiai – tam tikra prasme jie buvo menininkai.
Dėl tos pačios priežasties ir senųjų automobilių varikliai buvo labai puošnūs. Jie pasižymėjo poliruoto metalo detalėmis, kelių spalvų dažais, tvarkingai išvedžiotais vamzdeliais. Kai kurios detalės iš tikrųjų buvo meno kūriniai. Pavyzdžiui, kartais variklių komponentai kurti imituojant senovės Graikijos architektūrą.
Kai kurie puošnūs sprendimai turėjo ir praktinę paskirtį. Vokietijoje garvežių ratai buvo dažomi raudonai, nes ši spalva išryškindavo įtrūkimus. Įtrūkimai buvo gana dažnas gedimas, todėl buvo stengiamasi juos pastebėti anksti. Tuo tarpu likusioje pasaulio dalyje ratai dažnai buvo dažomi juodai – juos vis tiek padengdavo suodžiai ir purvas.
Su laiku visi garvežiai buvo imti dažyti juodai – taip tiesiog buvo paprasčiau. Pagerėjus infrastruktūrai ir gamybos technologijoms keliauti traukiniais tapo įprasta, todėl kompanijos savo žvilgsnius nukreipė kitur. Jos ėmė ieškoti būdų keliones paversti efektyvesnėmis ir patogesnėmis, net jei garvežiai nebuvo tokie gražūs. Po to atsirado geresni aerodinamikos supratimas, noras viską pagaminti pigiau ir greičiau, ir visi lokomotyvai tapo daugmaž vienodi.
