Akivaizdu, kad šalies kelių ir gatvių priežiūrai reikalingas lėšas į valstybės biudžetą turi sumesti motorinių transporto priemonių – automobilių, motociklų ir pan. – naudotojai. Pirkdami kurą jie moka akcizo mokestį, kurio dalis patenka į kelių priežiūros ir plėtros programą (KPPP). Jau nekalbant apie tai, kad akcizo mokesčio dalis, atitenkanti KPPP, yra gerokai per maža (šiuo metu ji oficialiai yra 55 proc., nors realiai skiriama tik 48 proc., nes 7 proc. numatyti kitoms valstybės reikmėms. Prieš krizę ši dalis siekė 80 proc.), ją moka ne visi viešosios infrastruktūros naudotojai. Pavyzdžiui, dviratininkai ar pėstieji vaikšto ir važiuoja gatvėmis, šaligatviais, kurie tiesiami ir remontuojami panaudojant iš degalų akcizo gautas lėšas, tačiau patys už tai nieko nemoka.
Dviratininkai ar pėstieji vaikšto ir važiuoja gatvėmis, šaligatviais, kurie tiesiami ir remontuojami panaudojant iš degalų akcizo gautas lėšas, tačiau patys už tai nieko nemoka
Ką jau kalbėti apie ūkininkus, kuriems taikomos akcizo mokesčio lengvatos (nepaslaptis, kad pigų kurą jie pila ne tik į traktorius, bet ir lengvuosius automobilius). Jie neprisideda prie kelių remonto nei centu, skundžiasi bloga jų kokybe, o patys važinėdami sunkiasvoria technika daro didžiausią žalą kelių dangai.
Siūlau finansų ministrui pamąstyti, ar tik nereikėtų įvesti nekilnojamojo turto naudotojo mokesčio, kad ir minimalaus – 1 lito už kvadratinį metrą? Juk didžioji dalis vis tiek kažkur gyvena, yra deklaravę gyvenamąją vietą, kiti gi turi net daugiau nei vieną nekilnojamojo turto objektą – nebūtų socialinės mokestinės nelygybės, visi prisidėtų prie bendros gerovės kūrimo pagal tai, kokias finansines galimybes deklaruoja jų turimas nekilnojamasis turtas.
Šie pinigai turėtų patekti į tikslinius savivaldybių biudžetus. Ką, kaip ir kada tvarkyti turėtų nuspręsti seniūnaičiai, seniūnai ir savivaldybių darbuotojai bei tarybos. Tačiau šie pinigai turėtų būti panaudojami ne socialinėms pašalpoms, savivaldybės reprezentacinėms išlaidoms ar Kalėdų eglutės žaisliukams, bet strategiškai svarbiems viešosios infrastruktūros projektams: gatvių, šaligatvių ir net pastatų tvarkymui.
Kita vertus, skirtingai nei nelogiškas automobilio mokestis, nekilnojamojo turto mokestis tikrai atliktų sanitarinę funkciją. Griūnančių bakūžių savininkai, neišgalintys jų sutvarkyti, privalėtų jas parduoti žmonėms, pasirengusiems prikelti seną sodybą. Be to, naujos gyvybės būtų įkvėpti ir griūnantys, nesaugūs savivaldybėms priklausantys pastatai bei keliai.
Stanislavas Kablys yra kelių tvarkymo ir tiesimo įmonės „Eurovia Lietuva“ generalinis direktorius
