Kadaise ne visi automobilių gamintojai domėjosi miestiečių transportu. Dideli, talpūs automobiliai buvo pelningesni, todėl visai mažus automobilius kūrė tik keletas iš didžiųjų gamintojų, daugiausia Italijoje ir Prancūzijoje. „Renault“ ilgą laiką buvo vienas iš miesto automobilių lyderių, todėl 1992 metais pristatė „Zoom“ koncepciją, kuri buvo tarsi bandymas atspėti, kokių automobilių reikės ateities miestuose.
„Renault Zoom“ buvo nedidelis dvivietis elektromobilis su 45 kW elektriniu varikliu, tarp įkrovimų galėjęs įveikti net 145 km. Renault kūrė „Zoom“ kartu su „Matra“ kompanija, kuri garsėjo savo stiklo pluošto kėbulais. Kompozitinės medžiagos padėjo išlaikyti pakankamai mažą „Zoom“ svorį, tačiau tai net nebuvo vienas iš įdomiausių „Zoom“ bruožų.
„Renault Zoom“ buvo pritaikytas gyvenimui sausakimšame mieste. Žirklinės šio automobilio durelės atsidarė statmenai į priekį (panašiai kaip didžiųjų „Lamborghini“). Viduje buvo galima surasti minimalistinį prietaisų skydelį, vientisą sėdynę ir natūraliomis medžiagomis aptrauktus paviršius. „Renault“ didžiavosi ekologiška „Zoom“ konstrukcija – net 90 proc. elektros variklio buvo pagaminta iš perdirbamų medžiagų. Tiesa, šios pagyros nebuvo visiškai rimtos – metalai beveik visada yra lengvai perdirbami.
Žinoma, įdomiausia „Zoom“ konstrukcijos dalis buvo judanti galinė ašis. Įprastai automobilis buvo vos 2,65 metrų ilgio, tačiau pritraukus galinę ašį arčiau priekinės „Zoom“ sutrumpėdavo iki 2,3 metrų (kai kur nurodoma, kad iki 2,1 m). Trumpesnis bendras ilgis ir trumpesnė ratų bazė leido lengviau pastatyti automobilį ankštoje parkavimo vietoje. Mechanizmas buvo išties keistas – transformacijos metu „Renault Zom“ aukštis padidėdavo nuo 1,49 iki 1,72 metrų. Žinoma, tokia konfigūracija turėjo būti taikoma tik parkuojant automobilį – visais kitais atvejais žmonės „Zoom“ salone galėjo džiaugtis ilgesnės ratų bazės suteikiamu patogumu ir stabilumu.
„Zoom“, žinoma, niekada neišvydo masinės gamybos. Tačiau „Renault“ manė, kad idėja yra verta dėmesio – juk kada nors parkavimo vietų taip trūks, kad trumpesni automobiliai bus išties geidžiami. 1992 metais „Zoom“ buvo pristatytas Paryžiaus automobilių parodoje ir garsas apie jį pasklido itin plačiai. Taip plačiai, kad idėja užsikrėtė ir kiti inžinieriai.
2007 metais Masačusetso technologijos instituto inžinieriai kartu su „General Motors“ pristatė „CityCar“ koncepciją. Tai buvo dar vienas sulankstomas elektromobilis. Šis, žinoma, buvo kur kas modernesnis nei „Renault Zoom“. „CityCar“ turėjo keturis visiškai nepriklausomus ratus, kiekvienas iš jų turėjo savo elektrinį variklį. Į automobilį buvo galima patekti per pačiame priekyje sumontuotas dureles. Vienas didžiausių „CityCar“ privalumų buvo sulankstoma platforma – įprastas automobilio ilgis siekė 2,5 metro, tačiau pritraukus galinę ašį jis sutrumpėdavo iki 1,5 metrų. Taip į standartinę automobilio parkavimo vietą buvo galima sutalpinti net 3–4 MIT „CityCar“ automobilius. Tačiau, žinoma, prestižinė mokslo įstaiga niekada neplanavo imtis elektromobilių gamybos.
„CityCar“ koncepcija neprasprūdo pro ispanų kompanijos „Hiriko Driving Mobility“ akis. Įmonė įsigijo licenciją gaminti „CityCar“ automobilius ir ketino juos siūlyti miestams. Tuomet manyta, kad sulankstomas „Hiriko“ puikiai tiks automobilių dalijimosi paslaugoms. Iš pradžių žadėta, kad automobiliai pasieks pirkėjus jau 2012 metais, tačiau tai neįvyko, o jau 2015-aisiais projektas visiškai sužlugo.
Galbūt sulankstomi automobiliai tiesiog neturi ateities? Jie turi akivaizdų trūkumą – papildomi judantys komponentai anksčiau ar vėliau reikalauja priežiūros ar remonto. Pats mechanizmas yra pakankamai brangus, sunkus ir didelis, o automobilis – mažas ir nepraktiškas. Taigi įgyvendintos tokios idėjos bent jau artimiausiu metu tikrai nepamatysime.
