Tikriausiai žinote, kad kadaise mikroautomobilius kūrė ne viena kompanija. Daugelis prisimena „Peel P50“, kuriuo Jeremy Clarksonas važinėjo „Top Gear“ laidoje.
Tai – mažiausias pasaulio automobilis, gamintas 1962-1965 metais. „Messerschmitt“ 1955-1964 metais gamino savo mikroautomobilį KR200. O štai 1959-1962 metais gamintas „BMW Isetta“ techniškai buvo italų kūrinys.
Mikroautomobiliai buvo gaminami kaip itin pigi transporto priemonė. 20 amžiaus viduryje, po karo, daugeliui žmonių automobilis buvo neįperkama prabanga. Be to, jei automobilį ir pavyktų nusipirkti, jo remontas ir priežiūra būtų palaužę neturtingos šeimos biudžetą.
Taigi rinkoje pasirodė visa eilė mikroautomobilių, kurie siūlė itin žemas degalų sąnaudas, juokingai paprastą mechaninę dalį ir kompaktiškus išmatavimus automobilio parkavimui. Mikroautomobiliai keitė dviračius, mopedus ir motociklus, siūlydami apsaugą nuo lietaus ir sniego.
Mikroautomobilių populiarumą didino istorinės aplinkybės. Antrasis pasaulinis karas visiškai nusiaubė didelę Europos dalį ir ekonomikoms reikėjo laiko atsigauti, o mikroautomobiliai buvo pigūs. Įvairūs triračiai automobiliai Jungtinėje Karalystėje išpopuliarėjo todėl, kad jiems nereikėjo automobilio vairuotojo pažymėjimo, kuris 20 amžiaus viduryje buvo pasiekiamas ne visiems. Tuo tarpu žemyninėje Europoje itin maži automobiliai ėmė populiarėti po 1956-ųjų Sueco krizės, iškėlusios degalų kainas. Daug Vokietijos inžinerinių kompanijų – „Messerschmitt“, BMW, „Heinkel“ – gamino mikroautomobilius, kad išliktų netekusios karinių užsakymų.
-
Superautomobilis Dakaro ralyje – „Porsche 959“ pergalę pasiekė ne ten, kur buvo planuota
-
Kodėl 1989-ųjų Dakaro ralio nugalėtoją nulėmė monetos metimas
-
Hibridinis sunkvežimis siekia sukurti istoriją: varžosi su Dakaro ralio kopomis ir akmenynais
-
„Autobianchi A112 Runabout“ – ypatinga koncepcija, tapusi „hitu“
Tačiau pamažu mikroautomobiliai prarado populiarumą. Prie to daug prisidėjo pagerėjusi kelių infrastruktūra ir išaugęs greitis, atpigę degalai bei tokie liaudies automobiliai kaip MINI ir „Volkswagen Käfer“. Artėjant septintojo dešimtmečio pabaigai mikroautomobilių Europos rinkoje kaip ir nebeliko.
Todėl šiame kontekste „Suzuki CV1“ atrodo kiek keistai – šis tikras mikroautomobilis buvo pristatytas 1981-ųjų Tokijo automobilių parodoje.
„Suzuki CV1“ – devintojo dešimtmečio mikroautomobilis
„Suzuki CV1“ iš tikrųjų buvo staigmena. Šis automobilis daug kuo priminė 20 amžiaus vidurio mikroautomobilius, tačiau, aišku, buvo daug jaunesnis. „Suzuki“ pamanė, kad toks gūsis iš praeities patiks Japonijos jaunimui, nes jis atrodė linksmai keistas, buvo sąlyginai įperkamas (apie 2,4 tūkstančiai eurų) ir jam pakako mopedo vairuotojo pažymėjimo.
„Suzuki CV1“ ilgis siekė 1,94, plotis – 1,18, aukštis – 1,29 m. Šis iš stiklo pluošto pagamintas vienvietis automobilis svėrė tik 168 kg. Pirmieji CV1 turėjo tik vieną centre sumontuotą žibintą, tačiau vėliau mažytis automobilis jau turėjo du žibintus. Jo centre buvo 49 kubinių centimetrų oru aušinamas dvitaktis vieno cilindro variklis.
Kadangi CV1 iš esmės buvo tik nuo lietaus saugantis keturratis mopedas, jo maksimalus greitis siekė tik 32 km/val. Įdomu tai, kad šis automobilis buvo užvedamas mygtuku, o šalia vairo buvo ir dar keli mygtukai – D, N ir R, nes šis automobilis turėjo automatinę pavarų dėžę.
Jau 1985 metais „Suzuki“ nutraukė CV1 gamybą. Pardavimai buvo lėti, tačiau to gamintojas ir tikėjosi. Projekto buvo atsisakyta dėl pasikeitusių įstatymų, kurie iš esmės nebeleido laikyti net ir tokio automobilio mopedu. Buvo abejojama, ar labai plonas stiklo pluošto kėbulas saugojo taip gerai, kaip tikras šalmas. O ir kitų trūkumų netrūko.
Su paprastu mopedu lengviau apvažiuoti duobes ar kitokias kliūtis, jį lengviau priparkuoti ir prižiūrėti. „Suzuki CV1“ iš esmės buvo aksesuaras, kuris iš mados išėjo dar keli dešimtmečiai iki pasirodymo rinkoje.
Nors gal ir negalime sakyti, kad mikroautomobilių visai nebėra. „Renault Twizy“ drąsiai galima laikyti mikroautomobiliu.
