Tarpukario eismas Lietuvoje 3. Pėstieji buvo baudžiami už eismo trukdymą

Dvi dešimtis nepriklausomybės metų vežimų vadeliotojai, automobilių ir motociklų vairuotojai, Lietuvos „sauskeliais“ važinėjo visiškai padrikai. 1929, 1931 ir 1936 išleisti įstatymų rinkiniai nebuvo aiškūs eiliniams lietuviams, tuo pasirūpino Bronius Matulaitis, kuris išleido „Judėjimo tvarkos nuostatus“, 1938 metais. Knygelė buvo iliustruota pavyzdžiais, o taisyklės aiškiai išdėstytos.
Temos: 2 Lietuva Automobilis

Portalas 15min tęsia pasakojimų ciklą apie eismo subtilybes tarpukario Lietuvoje.

TAIP PAT SKAITYKITE: Tarpukario eismas Lietuvoje 2. Techniniai reikalavimai – net arkliui, tempiančiam vežimą

Žmonės nemokėjo vaikščioti keliais 

„Viešaisiais keliais judėjimo įstatymas“ atsirado ne tik dėl didėjančio transporto kiekio keliuose. Tikslinga būtų sakyti, kad tai ne tik įstatymas vairuotojams, tačiau ir pėstiesiems, kadangi tarpukariu žmonės tiesiog nežinojo ir nemokėjo saugiai vaikščioti keliuose, o anksti įstatymų rinkiniai nebuvo iki galo suprantami ir aiškūs.

1934 spalio 10 dienos laikraščio karikatūra: „Mokymas vaikščioti“
1934 spalio 10 dienos laikraščio karikatūra: „Mokymas vaikščioti“

Lietuvoje ne vieną kartą vyko vieši mokymai, organizuoti tų laikų policistų pėstiesiems, kaip reikia saugiai vaikščioti gatvėmis. Vieni tokių mokymų vyko Kaune ir Vilniuje 1930 metais. O trečiojo dešimtmečio pabaigoje pasirodžius pirmoms eismo taisyklėms, pėsčiųjų prievolės buvo aiškiai užrašytos.

Akcentuojamas netrukdymas kitiems pėstiesiems

Žinoma, šiandien galiojančiose kelių eismo taisyklėse taip pat yra atskiras straipsnis, nusakantis, kokių reikalavimų turi laikytis pėstieji. Tačiau didžioji dauguma šių taisyklių yra skirtos apsaugoti pėsčiuosius nuo sužeidimų.

Keletas skirsnių apibrėžia, kaip turėtų elgtis organizuotos pėsčiųjų grupės, kaip taisyklingai vaikščioti tamsiu paros metu, kaip saugiai pereiti gatvę ir pan. Tačiau 1938 metų kelių eismo taisyklėse akcentuojamas pastovus judėjimas šaligatviais, taip nesudarant pėsčiųjų „spūsčių“.

Žinoma, net ir prieš beveik 80 metų išleistame įstatyme, pabrėžiama, kad kryžgatvių negalima kirsti įstrižai, einant per kelią žiūrėti į tą pusę, iš kurios gali atvažiuoti automobilis, tačiau sakoma, kad pirmumo teisę visada turi autovežimis.

Beje, Lietuvos centrinio archyvo duomenimis, per 1939 metų pirmąjį ketvirtį, Kaune, nubausti net 2187 asmenys už būriavimąsi ant šaligatvių, pėsčiųjų eismo trukdymą, 1242 asmenys nubausti už neleistiną gatvės perėjimą.

Dviratininkai – didžioji eismo srauto dalis

Nuotr. iš knygos „Lietuvos kelių policijai 80“/Dviratininkas
Nuotr. iš knygos „Lietuvos kelių policijai 80“/Dviratininkas

Tarpukario laikais didelę dalį eismo srauto sudarė dviračiai. Dviratininkai, kaip ir automobilių ir vežimų vairuotojai taip pat buvo linkę prasižengti, važiuoti ne pagal taisykles. Pačiose pirmose kelių eismo taisyklėse, nebuvo numatyta jokių punktų ir taisyklių, kaip važinėti dviračiam, tačiau atskirų miestų tarybos priimdavo įvairius įsakymus, kokia tvarka turi važinėti dviračiai tam tikruose miestuose.

Pavyzdžiui 1933 m. Kauno taryba patvirtino įsakymą, kurį sudarė 10 punktų, skirtų dvirates bemotores transporto priemones valdantiems asmenims. Įstatymas skelbė, kad nuo šiol visi dviračiai turės būti registruojami, taip pat turintys valstybinį numerio ženklą. Taip pat įstatymas skelbė, kad kiekvienas dviratis turi turėti skambutį, dviračio priekyje montuojamą žibintą.

Dviratininkai pagal šį įstatymą negalėjo važinėti pėstiesiems skirtais takais, arkliui pasibaidžius privalėjo sustoti, važiuojant laikytis dešinės kelio pusės. Prasižengusieji būdavo baudžiami iki 100 litų siekiančiomis baudomis.

Pirmosios pėsčiųjų perėjos

Pėstieji, kaip jau minėta teksto viršuje, buvo nedrausmingi, nenuovokūs, vedini senų įpročių, gatvę pereidavo bet kur, nesilaikydavo tvarkos, todėl dažnai pakliūdavo po transporto priemonių ratais.

Tuo metu, praktiškai visi įstatymai skelbė, kad autovežimis turi pirmenybę prieš pėsčiąjį. Tačiau situacija keitėsi 1937 metų antroje pusėje. Kai kurios gatvės imtos žymėti specialiomis sagomis, kurios nurodė, kur pėsčiasis turi pirmenybę prieš transporto priemonę ir gali saugiai pereiti gatvę.

Laikraščio pranešimas apie pirmąją gatvės perėją
Laikraščio pranešimas apie pirmąją gatvės perėją

Tokių sagomis nusagstytų kelio atkarpų buvo ir Klaipėdoje, Vilniuje, tačiau tikslaus skaičiaus kiek pėsčiųjų perėjų buvo Lietuvoje iki 1940 metų, rasti nepavyko.

Keletas įdomesnių punktų apie pėsčiųjų pareigas kelyje:

„Vaikų vežimėlius greta vežti draudžiama.“;

„Šaligatviais nevaikščioti greta daugiau kaip trims.“;

„Stovėdami šaligatvyje, netrukdykite judėjimui.“;

„Vaikų vežimėliai negali būti vežiojami tais šaligatviais, kuriais miesto burmistro uždrausta.“;

„Šaligatviais gali eiti greta nedaugiau kaip 3 žmonės, tačiau tas ėjimas neturi trukdyti prasilenkti.“.

Ketvirtoji straipsnių ciklo dalis: Eismas tarpukario Lietuvoje 4. Šoferio teises tarpukariu galėjo įgyti ir nepilnamečiai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų