Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Tarpukario eismas Lietuvoje 2. Techniniai reikalavimai – net arkliui, tempiančiam vežimą

Vis didėjančiam eismo srautui ir automobilių kiekiui suvaldyti tarpukario Lietuvoje, prieš daugiau nei 85 metus pradėtos leisti pirmosios kelių eismo taisyklės, kurios 1929 metais buvo pavadintos „Sauskeliais naudotis įstatymas“. Vėliau sekė šio įstatymų rinkinio papildiniai, o 1938 metais išleisti „Judėjimo tvarkos nuostatai“.
Lengvasis automobilis „Buick“ ir autobusas „Mercedes-Benz“ Kaune, 1936 m.
Lengvasis automobilis „Buick“ ir autobusas „Mercedes-Benz“ Kaune, 1936 m. / Nuotr. iš knygos „Lietuvos kelių policijai 80“

Portalas 15min tęsia pasakojimų ciklą apie eismą tarpukario Lietuvoje.

Suklijuoti automobiliai

Tikslinga sakyti, kad šiuo metu Lietuvos auksarankių propaguojamo „automobilių sulipdymo“ praktikos šaknys – tarpukario Lietuvoje.

Žinoma, tais laikais automobilis buvo gerokai primityvesnis negu dabar. Po visa dažyta ir lakuota automobilio išorės skarda slėpėsi medis. Iš esmės vieni pirmųjų automobilių nuo karietų traukiamų vežimų skyrėsi tik energijos, reikalingos judinti transporto priemonę, šaltiniu.

Automobilio, gaminto praeito amžiaus pradžioje konstrukcija yra medinė, o visas medinis karkasas apkaltas skarda. Lietuviai, kurie turėjo pakankamai pinigų, kad galėtų džiaugtis judėjimo laisve automobiliu, varomu vidaus degimo variklio, paklodavo milžiniškas sumas. Tačiau didžioji dalis pirkėjų stengdavosi sutaupyti pirkdami tik puse automobilio.

TAIP PAT SKAITYKITE: Tarpukario eismas Lietuvoje 1. Neribojamas greitis užmiestyje ir baudimas kalėjimu

„Dėl autovežimių techninės priežiūros daugiausia yra kaltos miestų ir apskričių autovežimių tikrinimo komisijos“, – Bronius Matulaitis.

Esmė paprasta: pirkėjas nori džiaugtis nauju automobiliu, tačiau tuo pačiu ir sutaupyti. Didžioji dauguma tokių klientų užsisakydavo tik automobilio važiuoklę, kartu su varikliu, pavarų dėže, kuro baku. Visos likusios automobilio dalys buvo pagaminamos Lietuvoje.

Nagingam staliui užsakymas pagaminti medinį automobilio kėbulą nebuvo neįveikiama užduotis. Beje, daugelis pirkėjų nepirkdavo ir skardinio automobilio kėbulo, kadangi jį sumeistraudavo šaltkalvis Lietuvoje.

Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./„Opel P4“ automobilis su rėmu
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./„Opel P4“ automobilis su rėmu

Žinoma, kad ir kokie klijuoti ir lipdyti automobiliai važinėjo Lietuvos keliuose, jie turėjo praeiti techninę apžiūrą, kuri „Judėjimo tvarkos nuostatuose“ pavadinta „važiuojamųjų priemonių technikiniu įtaisymu“.

Smetoniška „technikinė“

„Autovežimai turi būti tvarkingi, patikimi važiuoti, turėti gerą išvaizdą ir turi būti taip įrengti, kad nesprogtų, neužsidegtų, ar nekiltų kito kurio pavojaus; jie neturi gąsdinti ar kam trukdyti ūžesiu, dūmais ir kvapu“ – skelbia „Važiuojamųjų priemonių technikinio įtaisymo“ pirmasis skirsnis.

Įstatymai skelbė, kad automobiliai turėjo būti visapusiškai tvarkingi. Buvo nustatyti reikalavimai žibintuvams – kaip jie turi šviesti, kokiu atstumu, priklausomai nuo automobilio maksimalaus greičio, o taip pat kur turi būti pritvirtinti.

Taip pat nuostatose buvo rašoma, kad automobiliai turi turėti dvi stabdžių sistemas, kurios turi veikti nepriklausomai viena nuo kitos. Beje, jau tarpukariu įtvirtinta nuostata, kad visi automobiliai turi turėti galinio vaizdo veidrodėlį, jų kai kurie rytuose, o taip pat ir vakaruose, gaminti automobiliai neturėjo net ir po kelių dešimtmečių nuo dokumento išleidimo.

Nuotr. iš knygos „Lietuvos kelių policijai 80“/Policininkas tikrina automobilio techninę būklę. 1936 m.
Nuotr. iš knygos „Lietuvos kelių policijai 80“/Policininkas tikrina automobilio techninę būklę. 1936 m.

Kaip ir dabar, taip ir seniau, automobiliai ir vežimai turėjo būti tikrinami periodiškai. Atitinkamų organizacijų paskirti specialistai patikrindavo transporto priemonių techninę būklę, ir jei vežimis buvo tinkamas eksploatuoti, įgaliotas asmuo surašydavo „apžiūrėjimo aktą ir, jei autovežimis ar verslinis arklių vežimas yra tvarkoje, tai įregistruojamas, jei ne tvarkoje, tai nurodoma, kas reikia sutvarkyti.“

Įdomu dar ir tai, kad policininkai bet kur kelyje patikrinę transporto priemonę ir radę pažeidimų, galėjo vietoje atimti teisę naudotis transporto priemonę vairuotojui: „Be 122 str. Nurodytų asmenų, autovežimius ir verslinius arklių vežimus kelyje ir stovimoje vietoje tikrina policija ir apie rastus trūkumus praneša atitinkamai savivaldybei ar Eismo Direkcijai (...) Jei trūkumai yra tokios rūšies, kad važiuojantiems bei kitiems asmenims yra gyvybei pavojus, tai autovežimis policijos sulaikomas ir kartu su aktu pristatomas atitinkamai žinybai patikrinti“.

Arkliui, kuris traukia vežimą, taip pat būtina techninė apžiūra

Atsiradus „Judėjimo tvarkos nuostatams“, įtvirtinti įstatymai dėl prievolių ir reikalavimų ir arklio tempiamo vežimo vadeliotojams.

Arklys, kaip vienintelis energijos šaltinis, verčiantis judėti vežimą, taip pat turėjo atitikti tam tikrus reikalavimus. Pavyzdžiui, arklys turėjo būti visapusiškai išvaizdus, nesulysęs, neturintis žaizdų, galintis bėgti ristele (jeigu vežimas yra keleivinis).

Vežimas taip pat turėjo nemažai techninių reikalavimų, vienas tokių – ant vežimo šono esanti lentelė, nurodanti kas yra transporto priemonės savininkas ir kur jis gyvena. Arklio tempiamas vežimas, taip pat privalėdavo turėti šviesos šaltinį, kuris įjungiamas važiuojant naktį.

Patys pirmieji eismo įvykiai, būdavo sukelti būtent dėl vadeliotojų kaltės. Dažnas sėsdavo prie vairo išgėręs, nesilaikydamas jokių reikalavimų, kurių, beje anksčiau ir nebuvo. Vėliau atsiradus guma aplietiems vežimo ratams, ratų guoliams, dar labiau padidėjo arklių tempiamų vežimų greičiai.

Nuotr. iš knygelės „Judėjimo tvarkos nuostatai“/tr. priemonių aprašymai
Nuotr. iš knygelės „Judėjimo tvarkos nuostatai“/tr. priemonių aprašymai

Dažniausi eismo įvykiai – vežimų susidūrimas su pėsčiaisiais. Tarpukario laikotarpiu yra buvę ir atvejų, kai vadeliotojas dėl per didelio greičio iškrenta iš vežimo, taip pat ne vienas žmogus yra žuvęs dėl pasibaidusio arklio, kuris dažnai būdavo paliktas tiesiog ant gatvės, kartu su vežimu.

Autobusų problema

Tarpukario Lietuvoje, prieš prasidedant antrajam pasauliniam karui, transporto priemonę su vidaus degimo varikliu turėjo tik kas 580-as žmogus. Didžiajai daliai žmonių, kurie neturėjo kas juos pavežėtų automobiliu, alternatyva buvo tik autobusas.

1936 metais, Lietuvoje kursavę autobusai užmiesčio keliais, pervežė apie 1,74 milijono gyventojų. Panašiu metu Kauno mieste kursavo 67 modernūs autobusai, pagrindiniais maršrutais jie važinėjo kas pusantros minutės. Vien per 1938 metus, Kauno mieste buvo parduoti 24 milijonai važiavimo bilietų. Kitais žodžiais kalbant, 24 milijonai gyventojų bent kartą pasivažinėjo viešuoju transportu Kaune.

Tačiau yra kita medalio pusė – autobusų techninė būklė. Viena iš priežasčių, kodėl tiek mažai Lietuvių galėjo įsigyti nuosavą automobilį – milžiniški muito mokesčiai, panašiai buvo ir su automobilių dalimis, kurių importavimo mokesčiai buvo didžiuliai. Konkurencija tarp vežėjų autobusais buvo didelė, todėl dažnai dėmesys į techninę autobusų būklę buvo menkas, siekiant didesnio pelno, buvo taupoma autobusų keleivių ir vairuotojų sveikatos sąskaita.

1935 metais, paskelbus naują judėjimo įstatymą, labiau susirūpinta autobusų technine būkle. Todėl jau tais pačiais metais nebetinkamais naudoti buvo paskelbti net 18 senų autobusų. Beje, Kauno miesto autobusų stotyse budėdavo policininkai sargybiniai, kurie tikrino išvažiuojančių autobusų techninę būklę, jų vairuotojų blaivumą, ar nevežama daugiau keleivių nei leidžiama.

Tačiau daugiausia problemų sukeldavo iš kitų rajonų į Kauną atvykdavę autobusai. Neišvengta ir tokių kuriozų, kai kitose apskrityse „sėkmingai“ patikrinti autobusai, Kauno autobusų stoties pareigūnų patikrinti būdavo pripažinti senais, susidėvėjusiais, gyvybei pavojingais, todėl nuo tokių transporto priemonių buvo nuimami numerio ženklai. Tai praktiškai tas pats, kas šiandien negaliojančiu pripažįstamas techninės apžiūros lapas, kadangi anuomet iš naujo sėkmingai praėjus techninę apžiūrą, būdavo uždedamas naujas valstybinis numeris.

Tokių autobusų, motociklų, o ir lengvųjų automobilių Lietuvos keliuose buvo nemažai ir visų jų lemtis buvo vienoda – įvykusi avarija ir nepataisomai sugadinta, jau ir taip buvusi netvarkinga transporto priemonė, arba vizitas Kaune, kur dėl griežtesnės kontrolės transporto priemonės būdavo išregistruotos ir nebetinkamos naudoti.

„Judėjimo tvarkos nuostatų“ autorius Bronius Matulaitis, ypatingai daug dėmesio skyrė autobusų techninei būklei, o dėl netvarkingų transporto priemonių, atvykstančių iš kitų rajonų, kaltino tų rajonų atsakingus asmenis: „Dėl autovežimių techninės priežiūros daugiausia yra kaltos miestų ir apskričių autovežimių tikrinimo komisijos“.

Keletas įdomesnių „Judėjimo tvarkos nuostatų“ punktų:

„Autovežimiai turi turėti duslintuvą dujoms be triukšmo išmesti“;

„Jei autovežimio taros svoris viršija 350kg, tai jis turi turėti atbulinį greitį“;

„Kiekvienas autovežimis turi turėti mechaniškai veikiantį priešakinį stiklo valytuvą ir veidrodį, kad šoferis iš savo vietos matytų kelią užpakalyje“;

„Kiekvienas autovežimis turi turėti užtektinai garsų ir švelnų signalą“;

„Kiekvienas autovežimis, išskyrus motociklus, turi būti aprūpintas prietaisu, kuris jam neleistų, važiuojant į kalnus riedėti atgal. Šis reikalavimas netaikomas tiems autovežimiams, kurių vienas iš stabdžių šį uždavinį gali atlikti“;

Nuotr. iš knygos „Lietuvos kelių policijai 80“/Autobuso techninės būklės tikrinimas
Nuotr. iš knygos „Lietuvos kelių policijai 80“/Autobuso techninės būklės tikrinimas

„Autovežimiai iš užpakalio turi turėti greta raudonos spalvos dar žibintuvą su užrašu „stok“ arba „stop“, uždegamą stabdžius paspaudus.“;

„Autobusų sėdynes turi būti spyruoklinės ar kitokios elastingos ir aptrauktos švaria, tvirta, dulkių nelaikančia medžiaga. Kiekvienam keleiviui turi būti skirta nemažiau kaip 45x45cm vietos.“;

„Autobusų grindys turi būti išklotos linoleumu arba panašia medžiaga.“;

„Užmiesčio autobusai turi laikyti pirmajai medicinos pagalbai šiuos medikamentus:

1.Skystimo kraujui stabdyti (liq. Ferri chlorati“ 5proc. – 50 g ;

2.Benzino 50 g;

13. Individualių pakietų 2;“

„Vežiko arklys turi būti sveikas, gražus, nesulysęs, tinkamai pakaustytas, išvalytas, be žaizdų bei kūno ydų, Keleivinis arklys turi galėti greitai (risčia) bėgti.“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?