Sau iškeltą tikslą keliautojas pasiekė per 49 dienas vienas motociklu nuvažiavęs 14 tūkstančių kilometrų. Šiandien – paskutinis jo pasakojimas apie kelionę iš spalvotos ir netikėtos Indijos.
Chaosas, duobės ir karvės
K. Mieliausko prieš finišą piečiausiame Indijos taške laukė beveik 4 tūkstančiai kilometrų kelias per spalvotą, triukšmingą ir chaotišką šalį. Tiesa, keliautojas joje lankosi jau šeštąjį kartą, todėl sako, kad buvo pasiruošęs susidurti su kontrastais ir įvairove. Tačiau pirmas dalykas, kurį jis padarė iš Pakistano patekęs į Indiją – atliko motociklo techninį aptarnavimą. CFMOTO 800MT jau nuvažiavo apie 10,5 tūkstančių kilometrų, todėl buvo pats laikas juo pasirūpinti ir pakeisti tepalus.
„Motociklui tai lygiai taip pat svarbu, kaip ir man mano vartojami maisto papildai imuninei sistemai palaikyti ir stiprinti“, – šypsosi keliautojas.
Iš tirštame smoge paskendusio Delio K. Mieliauskas pajudėjo į Indijos pietus. Tūkstančiai kilometrų šalies keliais jam paliko neišdildomus įspūdžius: „Kalbėti apie Indiją ir nepaminėti jos eismo būtų tikrai nedovanotina. Visų pirma, eismas Indijoje vyksta kaire puse, todėl tenka adaptuotis. Be tai smulkmena palyginus su tuo, kokiu principus tas eismas vyksta. Kelio viduriu važiuoja sunkvežimiai ir autobusai, kuriems visiškai niekas nesvarbu – jie važiuoja ir pypsi, jei nepasitrauksi – žūsi. Toliau nuo kelio vidurio važiuoja automobiliai, dar toliau link pakraščių – rikšos, mopedai ir dviračiai. Kelkraščiuose yra pėsčiųjų zona.“
Keliautojas pasakoja, kad motociklininkams Indijoje neretai kyla noras „pralėkti“, nors ir nevalia to daryti. Visgi taip elgiasi dauguma – antraip tektų vilktis 20 km per valandą greičiu ir greičiausiai būtų dar pavojingiau nei važiuoti labai lėtai. Be to, vairuotojai neturi prarasti budrumo, nes keliuose labai daug duobių – net važiuojant greitkeliu staiga gali išnirti didelė duobė. Vietiniai sako, kad taip yra dėl ką tik pasibaigusio liūčių sezono, tačiau greičiausiai keliai tiesiog retai taisomi.
„Labai įdomus reiškinys Indijos keliuose yra karvės. Nė vienoje kitoje šalyje nesu matęs jų tiek daug. Karvių yra visur ir visada – ir kaime, ir miesto centre, ir antroje greitkelio juostoje, ir dieną, ir naktį. Nekalbu apie karvių bandą, kurią piemuo veda per kelią. Jos vaikšto laisvai, ir nė neįsivaizduoju, ar bent teoriškai turi savininkus. Šalia kelio yra daug žolės, todėl joms patogu, be to, jos ir miega ant kelio ar šalia jo – karvių gyvenimas vyksta kelyje. Be karvių, žinoma, yra šunų, žmonių ir dar kaži ko, todėl vairuotojai nuolat pypsi. Tiesa, karvėms indai nepypsi. Vieni sako, todėl, kad karvės yra šventos ir nepypsi iš pagarbos. Kiti – kad nėra prasmės, nes jos tiesiog nereaguoja. Laimė, karvės yra nuspėjamos, nedaro staigių judesių, todėl užtenka jas apvažiuoti“, – prisimindamas juokiasi K. Mieliauskas.
Žmonės – nuoširdesni
Pasakodamas apie eismą, vyraujantį chaosą ir kylančius pavojus keliautojas pastebi, kad Indijoje žmonės į gyvenimą ir mirtį nežiūri taip rimtai kaip vakaruose. Anot jo, gyvenimas ir mirtis nėra stipriai sureikšminti: „Važiuodamas kažkurioje Indijos vietoje pajutau mėsos kvapą, išvydau daug dūmų, todėl stabtelėjau pasižiūrėti. Nors buvau tai matęs ir anksčiau, bet tuo metu visgi buvo netikėta – krematoriumas po atviru dangumi, kuriame gali degti aštuoni laužai vienu metu. Šalia teka upė – tai, kas liko iš sudeginto kūno, yra išpilama į ją. Vakariečio akimis tai yra šiurpus vaizdas, tačiau indams tai kasdienybė.“
Dvasingumas Indijoje yra labai stiprus – nuo hinduizmo iki budizmo ir kitų vietinių tikėjimų. Anot K. Mieliausko, dauguma žmonių čia šimtus metų nuoširdžiai atsidavę meditacijai, maldai ir giliam tikėjimui. „Turbūt todėl nemažai vakariečių atvyksta čia ieškoti ir mokytis gylio. Aš taip pat buvau ne išimtis – prieš dešimtmetį pirmą kartą lankiausi Indijoje, išmokau pirmųjų meditacijos praktikų. Indija padėjo pamatą mano vidiniam tobulėjimui dvasine prasme. Esu nemažai praktikavęs dinaminę meditaciją ir jos elementus naudoju važiuodamas tolimus atstumus. Važiavimas dažnu atveju man yra meditacijos technikos dalis, nes esmė – viskas, kas vyksta viduje. Motociklas man yra tik įrankis, niekada to neslėpiau. Ir šį kartą pakeliui trumpam stabtelėjau Ošo ašrame Pune.
Beje, pastebėjau, kad žmonės Indijoje ne tik dvasingesni, bet ir atviresni, ne tokie susivaržę. Bendraujant jie visada žiūri į akis. Atkreipkite dėmesį, vakaruose bendraujant žvilgsnis dažnai šokčioja, o Indijoje labai retai žmogus nukreipia žvilgsnį. Taip palaikomas nuoširdus ryšys su pašnekovu“, – mintimis dalinasi K. Mieliauskas.
Mumbajaus kontrastai
Pakeliui K. Mieliauskas užsuko į Mumbajų, didžiausią Indijos ir vieną didžiausių pasaulio miestų. Oficialiai skaičiuojama, kad jame gyvena 23 milijonai žmonių. „Mumbajuje lankiausi pirmą kartą. Į akis labiausiai krito įspūdinga architektūra, kurioje matyti ryški kolonializmo įtaka. Pirmieji čia atvykę europiečiai buvo portugalai, vėliau mieste šeimininkavo britai.
Dabar miestas laikomas Indijos finansų, prekybos ir pramogų sostine. Tai nesunku pastebėti – visur, kur tik įmanoma, kyla dangoraižiai. Kartu neįmanoma nepastebėti didžiulio kontrasto tarp modernaus miesto ir lūšnynų. Teigiama, kad Mumbajuje yra vienas iš didžiausių pasaulio lūšnynų – Dharavi, kuriame gyvena apie milijonas žmonių“, – pasakoja K. Mieliauskas.
Važiuodamas Mumbajaus taksi keliautojas pakalbino vairuotoją ir sužinojo, kad jis taip pat gyvena lūšnyne, o dieną dirba taksi įmonėje. Jis prisipažino, kad negali sau leisti gyventi kitur, bet tai nėra blogai: „Jis gerai kalbėjo angliškai, nors niekada nėjo į mokyklą, nemoka nei skaityti, nei rašyti. Visko, ką moka – išmoko gatvėje ir lūšnyne, kuriame gimė ir gyvena.“
Su taksi vairuotoju K. Mieliauskas atsisveikino atvykęs į Dhobi Ghat, didžiausią pasaulio skalbyklą po atviru dangumi, kurioje kasdien dirba 7 tūkstančiai žmonių. „Daugybė Mumbajaus viešbučių ir kitų verslų atiduoda ten skalbti savo skalbinius, net Indijos geležinkelis turi sutartį su šia skalbykla. Todėl kasdien čia rankomis išskalbiama daugiau nei 100 tūkstančių vienetų skalbinių, jie išdžiovinami, išlyginami ir pristatomi ten, iš kur buvo paimti. Skalbykloje dirba beveik tik vyrai, jie ten pat ir gyvena. Vaizdas išties nekasdieniškas, o vieta labai įdomi ir veikia jau apie 130 metų“, – dalinasi įspūdžiais keliautojas.
Tikslas pasiektas!
Iš Mumbajaus lietingais ir saulėtais keliais, nusidriekusiais į Indijos pietus, pro Bangalorę keliautojas K. Mieliauskas šį šeštadienį pasiekė savo kelionės tikslą – piečiausią žemyninės Indijos vietą – Kanjakumari miestą ir čia esantį Komorino kyšulį.
„Man už nugaros liko 13 778 km ir 49 dienos kelio. Pagaliau esu čia, vietoje, kurioje susitinka Indijos vandenynas, Arabijos jūra ir Bengalijos įlankos vandenys. Kanjakumari, arba kaip sako vietiniai – vietoje, kur baigiasi žemė“, – tiesiai iš pasaulio krašto sako keliautojas K. Mieliauskas, pabaigęs solo kelionę iš Lietuvos CFMOTO 800MT motociklu.
Kanjakumari buvo įkurtas prieš pustrečio tūkstančio metų ir pavadintas deivės Kanjakumari vardu. Dabar miestas žymus dėl savo ypatingos geografinės padėties ir įspūdingų saulėtekių bei saulėlydžių, kuriuos galima stebėti iš tos pačios vietos, taip pat 41 m aukščio poeto Valuvaro skulptūros ir ant uolos stovinčio Vivekanandos memorialo. Kanjakumari buvo pasirinktas ir kaip vieta, kurios pakrantėje į jūrą buvo paleisti Mahatmos Gandžio palaikai.
„Išvažiuodamas į šią kelionę sakiau, kad geriausias laikas yra dabar. Taip ir buvo – tikėjimas daro stebuklus, o baimė yra tik iškreipta vaizduotė. Todėl nenustokime tikėti, būkime čia ir dabar! Ačiū, kad buvote kartu ir sekėte kelionę, ačiū partneriams už palaikymą. Iki susitikimų kitose kelionėse“, – iš pasaulio krašto sako ir „iki“ sako keliautojas K. Mieliauskas.
