Dykumos, milijoniniai miestai ir liūdesio kupinos viso savo turto potvynyje netekusių pakistaniečių akys – naujame pasakojime iš kelionės motociklu iki piečiausio Indijos taško.
Per pavojingą regioną – su palyda
Apie tai, kaip K.Mieliauskas buvo įstrigęs Irano-Pakistano pasienyje ir kaip jam galiausiai pavyko gauti Pakistano vizą, keliautojas pasidalino paskutiniame pasakojime ir vaizdo reportaže. Sėkmingai įveikęs visas kliūtis ir naktį praleidęs policijos nuovadoje, jis pagaliau leidosi per Pakistaną, tačiau ne visai taip, kaip įsivaizdavo.
„Visi be išimties į Pakistaną iš Afganistano atvykstantys turistai pakliūva tiesiai į sukarintos policijos rankas ir pasienio miesto Taftano policijos nuovadą. Per dieną ten suvažiavę žmonės pernakvoja nuovadoje, kitą rytą suformuojamas konvojus ir taip jie gali keliauti toliau. Pakistaniečiai sako, kad tai „karštas“ kraštas – Irano ir Afganistano kaimynystė, dykuma, kalnai.
Užsieniečiai čia yra laikomi „minkštaisiais taikiniais“ (angl. soft targets). Afganistaniečiai kartais atvažiuoja iš dykumos ir pridaro kvailysčių. Be to, Baločistano regionas, kuriame dabar esu, yra nesaugus ir dėl vidinių politinių priežasčių – Baločistanas karts nuo karto nori tapti nepriklausoma respublika ir dėl to kariauja su oficialia Pakistano valdžia. Tikrai ginkluotų žmonių yra daug“, – pasakoja keliautojas.
Kitą rytą K. Mieliauską pažadino pareigūnas ir pasakė, kad jis – vienintelis keliautojas, todėl laikas važiuoti. Atsigėrę arbatos išvažiavo konvojumi: džipas su dviem pareigūnais ir K. Mieliauskas motociklu paskui juos. Iš pradžių važiuoti buvo malonu – vidutinis 100 km/val. greitis, mėnulį primenantis peizažas, tuštuma, artimiausia benzino kolonėlė už 320 km. Tiesa, kartais iš dykumos pasirodydavo dulkių stulpus kėlę džipai.
Kuo toliau, tuo lėčiau
Nuvažiavęs maždaug 100 km konvojus stojo viduryje dykumos – atvažiavo kitas, pasikeitė apsaugos pamaina, keliautoją vieni kitiems jie perdavė tarsi estafetę. „Privaloma ginkluota palyda visą kelią keitėsi maždaug kas 80 km. Paprastai nuvažiavus 300 km konvojus stoja komisariate ir toliau juda tik kitą dieną. Visgi įtikinau juos važiuoti toliau, todėl kelionę tęsėme.
Po penkto ar šešto pasikeitimo, t. y., nuvažiavus daugiau nei 400 km dykuma, man trūko kantrybė – mano palydovai važiavo vis lėčiau ir lėčiau, todėl, nutariau važiuoti priekyje, išlaikydamas kelių kilometrų atstumą. Jei jau turėjo kažkas atsitikti, jie būtų sąlyginai netoli. Bet aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios, tokia neįtikėtina ramybė važiuoti dykuma keliu, kai aplinkui nėra nei automobilių, nei žmonių, vaikšto kupranugariai, tolumoje matosi kopos – kas gali būti gražiau?“, – kelionės lydint pareigūnams ypatumus prisimena K. Mieliauskas.
Bet tokiu malonumu neleido mėgautis palydovai. Vienas iš ekipažų – du ginkluoti pareigūnai, – atvažiavo susėdę ant vieno nedidelio mopedo ir ketino lydėti K. Mieliauską 30–40 km/val. greičiu: „Prikalbinau vieną jų sėsti pas mane ant motociklo ir palydėti tokiu būdu, kol jo kolega pasivys savo greičiu. Taip mes ir važiavome – apsirengęs jis paprastai, su įsispiriamomis šlepetėmis, šalmo neėmė, pasakė, kad nereikia. Tik ginklas rankose.“
Sustojimas Kvetoje
Atvykus į didžiausią Baločistano regiono miestą Kvetą (angl. Quetta) laukė nemalonus siurprizas – toks beprotiškas eismas, kad 20 km iki viešbučio milijoną gyventojų turinčio miesto gatvėmis teko važiuoti maždaug dvi valandas. Anot keliautojo, gatvėje tvyrojusį chaosą sunku pavadinti eismu: „Važiavo automobiliai, įvairūs kledarai, rikšos, mopedai, dviračiai, asilų kinkiniai, tarp jų šmirinėjo žmonės. Kitaip tariant, sunkiai nupasakojamas skruzdėlynas. Galiausiai pasiekėme viešbutį – iki jo važiavau 14 valandų, 400 km per dykumą, 200 km per kalnus, tris valandas tamsoje. Beje, iš viešbučio vienam nė žingsnio negalima žengti – yra viešbučio apsauga, kuri turėtų palydėti.”
Kitą rytą K. Mieliauskas sulaukė naujų pareigūnų – du ginkluoti vyrai atvažiavo vienu mopedu ir priminė, kad keliautojui dar reikia susitvarkyti dokumentus tolesnei kelionei. „Įsivaizduokite – mes visi trys be šalmų, ant vieno mopedo, važiavome per beprotišką eismą. Jausmas įdomus – ginklai apsaugai, bet jokių saugumo priemonių eisme. Turbūt tiesiog reikia priimti, kad taip yra“, – svarsto keliautojas.
Tvarkant dokumentus teko pervažiuoti iš vieno komisariato į kitą, trijų kilometrų ruože pasikeitė du ekipažai. Pasikeitimai užtruko ilgai – keičiantis teko nuolat stoviniuoti gatvėje, kalbėtis ir juokauti. Galiausiai reikalai užtruko visą dieną, bet baigėsi sėkmingai, todėl kitą rytą K. Mieliauskas galėjo važiuoti toliau.
Potvynio paliesti
„Ryte išvažiavau ne Lahoro kryptimi, kur man reikėtų, bet pasukau į Pakistano pietvakarius, apie 400 km į priešingą pusę – į Sukuro miestą Sindo provincijoje, kuri labai smarkiai nukentėjo nuo potvynių rugpjūčio pabaigoje. Šiųmetė stichinė nelaimė yra antra pagal dydį Pakistano istorijoje“, – pasakoja keliautojas. Daugiau nei 1,5 tūkstančio žmonių žuvo, o 30 milijonų žmonių buvo priversti palikti savo namus, jie neteko visko. Buvo nuplauti tiltai, sugadinta daugiau nei 5000 km kelių. Skelbiama informacija, kad atsirado naujas beveik 100 km ilgio ir 50 km pločio ežeras.
K. Mieliausko įspūdžiai iš potvynio nuniokoto regiono – liūdni, kaip ir pravažiuojant matyti vaizdai: „Artėjant prie Sindo provincijos vis dažniau mačiau nuošliaužas, kelias padengtas žemėmis, vietoj kelių sugriuvusių tiltų pakloti cemento blokai, pasitaikė net nuplukdyta šventykla. Keliai buvo labai blogi. Jau temstant išvažiavau iš Baločistano ir visur aplinkui buvo matyti vanduo, labai daug vandens. Dar po kiek laiko prasidėjo palapinės – tūkstančiai palapinių, didžiuliai palapinių miestai, viskas sugrūsta palei kelią. Netekę namų žmonės dabar gyvena ten.
Stodamas nufotografuoti ir filmuoti jaučiausi labai blogai, todėl tai dariau tik porą kartų. Priėjusių prie manęs žmonių akyse aš mačiau nusivylimą ir alkį, su kamera rankoje jaučiausi darydamas lyg nusikaltimą. Todėl ilgai nelaukęs važiavau tolyn ir per didžiąją provincijos dalį pervažiavau jau temstant ir visai tamsiai.“
Indija – jau už kampo
Apsilankęs Sindo provincijoje ir išvažiavęs iš Baločistano K. Mieliauskas galėjo atsisveikinti ir su privaloma ginkluota apsauga. 4 valandas važiavęs tamsoje jis pasiekė Sukuro miestą, priminusį nesibaigiantį kaimą. Viešbutyje paprašęs apsauginio kartu jo mopedu nuvažiuoti iki bankomato, keliautojas išgirdo netikėtą atsakymą: apsauginis nusistebėjo dėl tokio kvailo noro ir atsakė, kad iki bankomato nevažiuotų net ir vienas, ką bekalbėti apie užsieniečio kompaniją. Gal ir ne veltui – naktį gretimame kieme girdėjosi šūvių salvės.
Kitą rytą K. Mieliauskas išvyko į antrą pagal dydį Pakistano miestą Lahorą: „Pakistane eismas panašus į eismą Irane, taisyklių niekas nepaiso. Keliai gan neblogi, eismas labai intensyvus, todėl reikia labai daug „dirbti“ vairuojant. Per visą šalį driekiasi naujas ir puikus trijų juostų greitkelis, bet juo motociklams važiuoti draudžiama. Pabandžiau kelis kartus įvažiuoti, bet vos po 20–30 km būdavau sustabdytas ir kartu išprašytas. Beje, Pakistane degalai jau brangesni – apie 1 doleris už litrą.“
K. Mieliauskas stabtelėjo maždaug 11 milijonų gyventojų turinčiame Lahore – paskutiniame mieste prieš kertant Indijos sieną. „Tai didžiulis miestas, todėl ir kontrastai jame dideli – labai daug skurdo, bet ir prabangių viešbučių. Čia jaučiausi saugiai. Apskritai, į Pakistaną mielai atskrisčiau dar kartą ir apsilankyčiau šiaurinėje jo dalyje. Savo šios kelionės maršruto turbūt nerekomenduočiau – nebent norite patirti tai, ką patyriau aš. O dabar liko 30 km iki Indijos sienos“, – patirtis Pakistane reziumuoja keliautojas.
K. Mieliauskas per Pakistaną su CFMOTO 800MT nuvažiavo 1930 km, maždaug 1000 km lydimas asmeninės apsaugos, už kurią jam nereikėjo mokėti nė dolerio – taip pakistaniečiai rūpinasi užsieniečių apsauga. Iš viso per šią solo kelionę motociklu jis jau nuvažiavo apie 10 tūkstančių km. Netrukus pasitiksianti Indija – paskutinė šalis važiuojant į ten, kur baigiasi žemė. Nepraleiskite naujų pasakojimų!
