„Nepaisant blogos tarptautinės Irano reputacijos, čia mane supo draugiški žmonės ir saugumo jausmas“, – šypsosi keliautojas, dalindamasis jau ketvirtuoju kelionės „Ten, kur baigiasi žemė“ pasakojimu.
Moterų protestai Irane
„Kai pasiekiau Iraną, čia jau buvo prasidėję protestai prieš valdžią dėl dorovės policijos sumuštos ir vėliau areštinėje mirusios jaunos kurdės M. Amini, kuri „neteisingai“ dėvėjo džihabą. Moterys išėjo į gatves – protestai daugelyje Irano miestų vyko kone kiekvieną vakarą. Žinoma, Irano valdžia su tuo kovoja pasitelkdama ne tik pareigūnus, bet ir išjungdama internetą. Protestus važiuodamas mačiau iš arti – daug policijos, degantys automobiliai, minios žmonių, daug moterų visiškai nepridengtais plaukais. Teigiama, kad žuvo apie penkiasdešimt žmonių. Vietiniai sako, kad panašūs protestai vyksta kiekvienais metais, bet abejoja, ar įmanoma pakeisti dabartinį režimą“, – pasakojimą pradeda K. Mieliauskas.
Keliautojas sako, kad interneto prieiga šalyje apribota ne vien dėl protestų, bet dėl čia vyraujančios diktatūros ir šaliai taikomų sankcijų. Anot jo, čia nepasiekiamos tokios vakariečiams įprastos programėlės kaip feisbukas ir mesendžeris: „Visgi draudimą apeiti galima – man į pagalbą atskubėjo Tesonet sukurtas lietuviškas produktas NordVPN, vos kelios minutės ir jau turėjau internetą. Nors skamba kaip reklama, bet taip tikrai nėra – žaviuosi, kaip paprastai išspręsta problema, o aš galiu neribotai naudotis internetu. Žinoma, Irane VPN yra uždraustas, ir jei kas nors sužinotų, kad juo naudojuosi, turbūt baigtųsi blogai.“
Tačiau pasibaigti blogai net neleistinų programėlių naudojimas. Anot K. Mieliausko, sulaukti nemalonumų galima ir tada, jei dorovės policijai pasirodytų, kad bendravimas su moterimi peržengia ribą: „Todėl ir santykiai tarp vyro ir moters iki santuokos Irane negalimi. Visgi vietiniai man pasakojo, kad draugystės egzistuoja lygiai taip, kaip ir visame pasaulyje, bet ne viešai – kitaip tariant, meilė Irane prasideda niekam nematant ir nežinant.“
Motociklai – nepageidaujami
Per Iraną K. Mieliauskas nuvažiavo 2200 kilometrų ir tvirtina, kad eismas šioje šalyje vyksta nesilaikant kelių eismo taisyklių. Jis pasakoja, kad kelių žymėjimo nėra, posūkių niekas nerodo, o dviejų eismo juostų kelias nesunkiai tampa keturių. Be to, važiuoti prieš eismą – tikrai nėra problema, dažnai tai net daroma atbuliniu bėgiu, antra eismo juosta, neįjungus automobilio šviesų. „Per Iraną važiavau su šviesomis ir labai dažnai net įsijungęs priešrūkinius žibintus, kad kelyje būčiau gerai matomas. Dėl to man vietiniai mirksėdavo norėdami pranešti, kad pamiršau išjungti šviesas. Pasitaikė, kad dieną iš labai ryškios šviesos įvažiavus į tamsų neapšviestą tunelį prasilenkiau su sunkvežimiu be šviesų – laimė, kad jis važiavo savo puse“, – pasakoja keliautojas.
Dar vienas įdomus faktas, kurį pamini K. Mieliauskas – ribotos motociklininkų galimybės Irane: „Šalyje motociklo galingumas ribojamas iki 250 kubinių centimetrų, todėl iraniečiai, išvydę mano vairuojamą CFMOTO 800MT be galo stebėjosi ir prašė išbandyti. Be to, bene visuose pagrindiniuose šalies keliuose stovi ženklai, draudžiantys važiuoti motociklais. Taigi teoriškai, važiuoti negalėjau ir aš, tačiau praktiškai šie ženklai skirti drausti mopedų eismą pagrindiniuose keliuose. Tiesa, dar kelerius metus iki pandemijos Iranas ribojo užsieniečių įvažiavimą į šalį motociklais, o norintys galėjo važiuoti tik mažesniais nei 250cc. Todėl paskutinius penkerius metus keliautojai į Iraną su motociklais nevažiavo.“
Saugi, pigi ir draugiška
Paklaustas, kaip jautėsi keliaudamas motociklu po Iraną, K. Mieliauskas sako, šalis jam pasirodė labai draugiška, pigi ir stebinanti tiek architektūra, tiek gamta. Anot jo, kai kurie keliautojai netgi sako, kad iraniečiai yra pernelyg draugiški – įkyrūs ir labai nori bendrauti. Tačiau jam su tokiu perdėtu elgesiu susidurti neteko, iš vietinių girdėjo tik draugiškus pasveikinimus atvykus į Iraną.
„Ar šalyje saugu turistui? Turiu pripažinti, kad visus du tūkstančius kilometrų Irane jaučiausi saugiai. Galbūt mano saugumo suvokimas skiriasi nuo kitų žmonių – tačiau mano asmeninė patirtis byloja, kad niekur Irane nesijaučiau nejaukiai ar nepatogiai. Todėl tikrai noriu grįžti į Iraną ir tikiu, kad per ateinančius dešimt metų ši šalis turizmo prasme gerokai pasitemps ir išpopuliarės“, – įspūdžiais dalijasi patyręs keliautojas.
Dar vienas Irano pliusas – tai pigi šalis. K. Mieliauskas sako, kad šimtas dolerių yra 30 milijonų iranietiškų rialų, o pinigai Irane keičiami tiesiog gatvėje: „Taigi vos atvykęs į Iraną iš karto tampi milijonieriumi. Tiesa, kartais sunku susigaudyti, nes iraniečiai kainas skaičiuoja rialais ir tomanais. Tomanai turi vienu nuliu mažiau už rialus. Kartais kainas jie sako rialais, kartais tomanais, bet supratimas ateina greitai – kai porą kartų apgauna.
Žinoma, labai įdomu palyginti ir kuro kainą. Man išvažiuojant Lietuvoje kuras kainavo 1,70 EUR, Europoje 1,50 EUR, Turkijoje 1,20 EUR, Irake mažiau nei 1 dolerį, o Irane kuras kainuoja lygiai vieną dolerį – bet ne už litrą, o už dešimt litrų. Nors į kišenes pilk! Elektra greičiausiai taip pat kainuoja mažai, nes oro kondicionieriai visur veikia visu pajėgumu. Vakarienė kainuoja apie keturis dolerius, viešbutis 20–40 dolerių, priklausomai nuo kokybės. Be to, čia įprasta atsiskaitinėti banko kortelėmis net ir mažiausiose parduotuvėse. Tai labai patogu... jei turi iranietišką banko kortelę. Vakarietiškos banko kortelės negalioja, todėl reikia iš anksto pasiruošti grynųjų.“
Įspūdinga ir architektūra, ir gamta
Didžiausias miestas, kurį Irane aplankė K. Mieliauskas – Teheranas, šalies sostinė, kurioje gyvena apie 15 milijonų gyventojų. „Čia atvažiavau per išeigines dienas, niekas nedirbo, o ir eismo beveik nebuvo, todėl nepakliuvau į kamščius. Tiesa, jau išvažiuodamas iš Teherano pamačiau, kaip atrodo didžiulė judanti žmonių masė – bet taisyklių nepaisymas sukuria organišką judėjimą. Pirmąjį vakarą Teherane atsidūriau didžiuliame ir spalvingame Tajrisho turguje, kuriame norėjau pavalgyti ir pasidairyti į vietinius žmones. Kelias toliau nuvedė į didžiulę Azamo mečetę, kurioje turėjau unikalią progą užeiti į vidų ir pasimelsti kartu su vietiniais“, – pasakoja keliautojas.
K. Mieliauskas sako, kad tiek Teherane, tiek kituose Irano miestuose už širdies griebia architektūra: „Net viešbutis, kuriame apsistojau, iš išorės atrodė visai paprastai, viduje – persiškas interjeras, panašus į atvirutę. Taip pat Teherane aplankiau didįjį Tabiat tiltą ir senuosius miesto vartus. Didelį įspūdį paliko Laiko muziejaus, Kino muziejaus, Moghadamo muziejaus pastatai, Milado bokštas. Be to, mieste daug augalų, žmonės stengiasi miestą išlaikyti žalią.“
Tačiau kuo toliau į pietus – tuo žalumos ir didelių miestų mažiau, peizažas ir vėl priminė mėnulį, o iki Pakistano sienos likus 200–300 km prasidėjo dykuma. Aukštų kopų ten nėra, bet justi pustomas dykumos smėlis, karštis vėl siekė apie 45 laipsnius. Na o tikrasis grožis, anot keliautojo, pasitaikančios oazės. „Įsivaizduokite, aplinkui neaprėpiami smėlynai, kopos, kalnai, ir staiga atsiranda horizonte išnyra miestelis, pavyzdžiui, Bamas, visas apaugęs palmėmis. Kontrastas tikrai labai įspūdingas – kas keliavo po Maroką ar Saudo Arabiją, neabejotinai sutiks, kad tai nepaprastai gražu“, – paskutinius įspūdžius iš Irano prisimena K. Mieliauskas ir kviečia jau kitą savaitę skaityti jo įspūdžius iš dar vienos šalies, į kurią užklysta tik pavieniai keliautojai – Pakistano.
