Pavežėtojas: „Dirbu kada noriu ir už kiek noriu“
Per tris dienas Jakutske neteko matyti nei vieno įprasto taksi automobilio su geltonai juoda šachmatine juosta ant šono ar bent jau geltonu plafonu ant stogo. Vietiniai sako, kad tokių kažkur yra, čia egzistuoja visos Rusijos rinką užėmęs „Maksim Taksi“, tačiau kur jie pasislėpę – nežinia. Mažai kas tokiais naudojasi. Labai brangu. Norint su „Maksimu“ nuo oro uosto atvažiuoti iki miesto centro, t.y. kiek mažiau nei 10 km, dėl oro uosto tarifo gali tekti pakloti net iki 50 Eur. Tad tiek vietiniai, tiek Karolis Mieliauskas besibastydamas su komanda po Jakutską naudojosi pavežėtojų paslaugomis.
Pavežėjimo paslauga čia išsivystė jau prieš daugelį metų ir tai puikiai veikia be jokių aplikacijų, be taksometro, pakanka vieno skambučio telefonu ir grynųjų pinigų.
„Čia yra mano mašina, paprastai dirbu elektros tinkluose. Žmones vežioju kada noriu ir už kiek noriu“, – trumpai, bet išsamiai bei aiškiai savo gretutinio darbo specifiką apibūdino vienas iš per kelias pastarąsias dienas mus vežiojusių pavežėtojų Vadimas. Jis vairavo dešiniavairę Japonijos rinkai skirtą „Toyotą“. Visi mus vežioję vairavo „Toyotas“. „Toyota“ automobilių Jakutske daugiausia. Bent 2 iš 5.
Mieste yra viena tokių pavežėtojų dispečerinė, į ją prisiskambinus atsiunčiamas vairuotojas nuosavu automobiliu. Vairuotojai jai moka komisinį mokestį, ir tiek tos biurokratijos. Tuo tarpu vairuotojas su keleiviais dėl kelionės kainos tariasi iš anksto. Galima tartis tik dėl vieno kelionės tikslo, galima tartis dėl vežiojimo valandiniu tarifu. Taip galima važinėti po miestą kad ir visą dieną: pavežėtojas ne tik gražiausias vietas parodys, bet ir įdomių istorijų papasakos. Už valandą mes mokėjome po 1000 rublių – apie 12 eurų.
Technikai – iki -65 laipsnių neužšąlantys skysčiai
Važinėti reikėjo daug, nes didelių prekybos centrų, kur būtų galima rasti viską po vienu stogu čia nėra. O paskiros parduotuvėlės, bankai, telekomunikacijų bendrovės Jakutske išsimėčiusios plačiai. Tiek motociklo ruošimas, tiek įvairių techninių skysčių ir detalių paieška, pinigų keitimas ir mobiliojo ryšio kortelių pirkimas užtruko visas tris dienas.
Keliautojai iš Lietuvos įsidėjo į lagaminus „stiprinamųjų priemonių“ savajam organizmui – kelias dėžutes „Immuneace“ maisto papildų ir „Tundra“ batonėlių, nes šiame krašte tokių kokybiškų produktų nė su žiburiu nerasi, tačiau skysčių technikai – atvirkščiai, tokių Lietuvos rinkoje tiesiog nėra.
Čia galima nusipirkti iki -65 laipsnių neužšąlančio aušinimo skysčio, į motociklą buvo pilama itin skysta 0W50 alyva. Tačiau ir ši sušąla. „The Coldest Ride“ komandos technikas Jurgis Dzvonkas pakilo mažą buteliuką lauke nakčiai. Kitą rytą alyva buvo medaus konsistencijos. Dėl to čia niekas negesina automobilių. Bet plačiau apie tai – kituose pasakojimuose.
Motociklo testas ant Lenos upės
Tuo tarpu šiandien, sekmadienį, technikos ruošimas buvo galutinai pabaigtas ir Karolis Mieliauskas išvažiavo motociklu toliau nuo mikrorajono aplink šildomą garažą, iki rytojaus starto vietos – Lenos upės. Beveik pusdienį pasivažinėjęs ledu jis nusiteikęs pozityviai ir pasiruošęs pradėti kelionę.
„Šiandien pabandėme pavažiuoti didesniu greičiu. Panašu, kad visos sistemos veikia. Jurgis dar krapštosi su aušinimu, kad motociklo variklis nekaistų sustojus ir neatauštų važiuojant. Mano apranga iš esmės funkcionuoja. Akių zona – tai vienintelis likęs klausimas kurį dar reikia patobulinti. Per ledą važiuoju pakankamai komfortiškai ir stabiliai. Vienareikšmiškai tai nėra tas pats, kas važiuoti ant asfalto vasarą, bet dygliai daro savo. Ledas čia beveik idealiai švarus, kur yra kelias, galėčiau laisvai įsibėgėti iki 90 ar net 100 km/val., tačiau atleidžiu rankeną ne dėl stabilumo, o dėl iš šono gaunamo vėjo“, – paskutinės treniruotės įspūdžiais dalijosi K. Mieliauskas.
Pirmadienį jis nuo čia pat, Lenos upės kranto jis pradės 1000 km, 5 dienų kelionę iki Sibiro gilumoje įsikūrusio Oimiakono kaimo. Tai – šalčiausia apgyvendinta vieta žemėje ir dar niekas žiemą į ją nėra nuvažiavęs motociklu.
