Norint bėgti, reikia pasiruošti tiek techniškai, tiek fiziškai
-52. Tokius skaičius termometras rodė ankstyvą šeštadienio rytą. Vietoje to, kad po ilgos kelionės Karolis Mieliauskas su komanda šiltame namuke išvertę bambas ilsėtųsi, vienintele dieną miestelyje jie išnaudojo naujiems iššūkiams patirti.
Pirmasis pro namelio duris išbėgo kartu keliaujantis fotografas Egidijus Pudžiuvelis. Pabėgioti. Tiesa, ne prie tokio didelio šalčio. Šiek tiek virš horizonto pakilusi ryškiai geltona saulė oro temperatūrą įkaitino iki -45 laipsnių. Aktyvus Barselonoje gyvenantis lietuvis, bent po du ar tris kartus per savaitę bėgantis ne mažiau nei 10 km ir laisvalaikiu kopinėjantis kalnais norėjo išmėginti bėgimą ekstremaliame šaltyje. Norėjo bėgti 10 km, bet planavo ištempti mažiausiai 5 km. Vis tik sustojo po 4 km.
„Šiek tiek pabėgėjus labai lengva suprasti, kodėl maratono distanciją iki Oimiakono yra įveikę tik du žmonės. Bėgant tokiame šaltyje labai sunku kvėpuoti. Be kaukės bėgti negali, o bėgdamas su veido kauke į save trauki kondensatą. Išpūstas karštas oras tiesiog nespėja pasišalinti, taigi kitą kartą įtrauki tą patį orą, tik be deguonies.
Be to, reikia tinkamai pritaikyti rūbus. Jie turi leisti kūnui kvėpuoti ir garuoti. Nes jei tik sustoji, krūtinė ir nugara atšąla akimirksniu. Sustojau užsirišti atsirišusio bato. Iš karto atšalau. Bandžiau bėgti toliau, bet jau nebegalėjau. Atšalo gerklė tiek, kad net kaklą pradėjo traukti“, – įspūdžius pasakojo E. Pudžiuvelis.
Nėra skirtumo kur maudytis – Lietuvoje ar Sibire
Prasibėgęs 4 km Egidijus sėdo į jį pasivijusį komandos „UAZ Buchanka“ autobusiuką, kuris važiavo link Indigirkos upės. Upė plati, užšalusi, provėžos raizgėsi ledu aplink salas. Stojom vidury upės. O šalia – niekada neužšąlanti properša. Nuo poros iki bent 5 metrų pločio.
Pirmasis iš „Buchankės“ išlindo Karolis. Motociklininkas mėgstantis įvairiausiu oru maudytis atviruose vandens telkiniuose prie Indigirkos nuėjo ramiu žingsniu, pasitiesė ant sniego rankšluostį ir lindo į ledinį vandenį.
„Iš esmės nebuvo didelio skirtumo tarp maudynių čia, ir Dzūkijos upelyje esant -10 laipsnių temperatūrai. Tas šaltis – tai tik proto žaidimai. Jis nuolat bando mus įtikinti nedaryti tokių dalykų. O juk viskas, ką žinome apie šaltį tėra teorija, kol nepatikriname jos patys. Ar išsimaudyti vasarą ar žiemą, ar Lietuvoje ar Sibire yra absoliučiai vienas ir tas pats.
Nekalbu apie plaukiojimą, kalbu apie pasinėrimą į vandenį be jokio ypatingo išankstinio pasiruošimo ir apšilimo. Ir tai, ką aš ką tik pasakiau, tėra dar viena teorija skaitytojui. Ir ji išliks teorija, kol skaitytojas jos neišbandys asmeniškai“, – giliai mąstė savižvalga užsiiminėjantis nuotykių ieškotojas.
Skirtingiems žmonėms – skirtingos reakcijos
Lindo į vandenį ir vaizdo operatorius Simas Šuminskas, kuris vis tik pajuto skirtumą tarp maudynių Lietuvoje ir Sibire. Vaikinas sako, kad Lietuvoje pavasarį išlindus iš vandens ir pašokinėjus gali lysti dar kartą, ir dar kartą. Čia privalu iš karto rankšluosčiu pašalinti visą vandenį nuo kūno, mat šis išsyk pradeda šalti. Tačiau organizmas patiria šoką ir išskleidžia milžinišką energijos kiekį.
Vis tik didžiausias iššūkis buvo „The Coldest Ride“ komandos technikui Jurgiui Dvonkui. Šis pripažino nė nebandantis būti tradicinio įsivaizdavimo sveikuoliu ir labai mėgsta šilumą. Vis tik jis peržengė per save ir lindo į ledinį Sibiro vandenį.
„Tokios maudynės – ne mano stichija, tačiau buvo didelis noras išmėginti žmogiškąsias ribas. Ir čia tik nusiteikimo klausimas, gali tai padaryti ar ne“, – sakė Jurgis.
Technikui, priešingai nei Simui, po maudynių norėjosi pavalgyti, pagulėti, pailsėti. Adrenalinas atšildyti kūnui išskyrė daug energijos, todėl Jurgis pajautė nuovargį.
Nors įdienojus lauke spaudė jau tik menkas -42 laipsnių speigas, tekantis upės vanduo palyginti su oro temperatūra buvo labai karštas. Vis tik ne toks šiltas, kaip gali jums pasirodyti. Štai namuose šaltas vanduo iš čiaupo yra 12 laipsnių temperatūros. Jurgis pamatavo, kad Indigirkos vanduo buvo ant užšalimo ribos – 0,2 laipsnio temperatūros.
