Motociklu – lietuvių pėdsakais
Kelionė motociklu į šalčiausią apgyvendintą vietą žemėje motociklu šalčiausiu metų laiku – toli gražu ne pirmoji beprotiška Karolio Mieliausko kelionė. Prieš porą metų žiemą jis važiavo per giliausią pasaulyje Baikalo ežerą ledu. Ir iš niekur nieko ten sutiko Arnoldą Foką, „Misija Sibiras“ ekspedicijos vadovą.
„Prieš porą metų važiuodamas Baikalo ledu motociklu tolumoje per pūgą pamačiau dviejų žmonių siluetus. Buvo prasidėjęs atlydys, sniegas siekė kelius. Navigacija itin sudėtinga, o čia žmonės pėsčiomis eina! Be jokio apsvarstymo sustojau pasilabinti, ir ką gi jūs galvojate? Jie kalbėjo lietuviškai. Mažas tas pasaulis. Įdomi sąsaja su šia kelione, kad vienas tų lietuvių buvo Arnoldas, ieškantis lietuvių tremtinių pėdsakų Sibire, tad po pokalbio su juo negalėjome jų neieškoti ir mes“, – įstoriją papasakojo K. Mieliauskas.
Kai motociklas iš Oimiakono atgal į Jakutską keliavo „GAZ Gazelės“ bagažinėje, o „The Coldest Ride“ komanda nuo nieko nepriklausoma ir laiko nespaudžiama šokinėjo „Buchankės“ sėdynėse Jakutsko link, ji negalėjo tolimuosiuose rytuose, 7 tūkst. km nuo tėvynės neieškoti tėvynainių pėdsakų. Ypač kai protėvius sovietai trėmė į pačius atokiausius sąjungos užkaborius.
Ir ką jūs manote? 170 km į šiaurės rytus nuo Jakutsko, Čiurapčia miestelyje yra istorijos ir etnografijos muziejus, kuriame dalis ekspozicijos skirta lietuvių istorijai.
Jakutai saugo lietuvių atminimą
Muziejaus administratorė Niugrujana Jegorova sužinojusi, kad atvyksta lietuvių delegacija besišypsodama išėjo mūsų pasitikti į lauką. Pasakojo apie vietinių šio regiono jakutų tremtį prie už daugiau nei 1200 km esančio Laptevų jūros, prie kurios tuo pat metu buvo ištremti ir Lietuvių tremtiniai. Tad vietiniams gyventojams gerai žinomis skaudūs išgyvenimai, kuriuos patyrė kartu su lietuviais. Prisiminimai, knygos ir eksponatai saugomi muziejuje. Čia dar yra gyvų žmonių, kuriems teko dalintis maistu su mūsų tautiečiais. Likę senoliai puikiai prisimena savo vaikystės draugus lietuvius, su kuriais tremtyje praleido savo vaikystę.
1941-ųjų birželį prasidėjo masiniai žmonių areštai ir trėmimai į Sibirą. Šimtus tūkstančių žmonių šeimomis gyvuliniais vagonais vežė į atokiausias vietas. 1942 metų vasaros pabaigoje apie 3 tūkst. lietuvių atsidūrė prie Jakutijos šiaurėjes esančios Laptevų jūros. Kadangi sovietai trėmė jiems pavojingą kritiškai mąstantį elitą: juristus, mokytojus, bankininkus, gydytojus, jie nemokėjo dirbti sunkių darbų.
Tačiau diplomatiški žmonės gerai susigyveno su ten atsidūrusiais kitų tautų žmonėmis, mokino jakutų vaikus, padėjo šiems tvarkyti įvairius reikalus. Tais pačiais 1942 metais lygiai toks pats likimas ištiko aplink Čurapčia gyvenusius jakutus, kurie sovietinės vadovybės nurodymu turėjo būti perkelti prie už 1200 km esančios Laptevų jūros.
Vietinės komunistų partijos galvos uoliai ėmėsi vykdyti įsakymą aplink Čiurapčia gyvenusius jakutus perkelti į šiaurę. Iš viso 5 tūkst. žmonių. Įsakymas reikalavo per 3 dienas pasiruošti išvykti. Leido pasiimti tik 16 kg krovinio. Mažiau nei lėktuve šiais laikais. Tremtiniai ėmė šiek tiek rūbų ir maisto. Sovietai žadėjo, kad ten, kur jie keliauja, jau yra pastatyti kaimai, ištremtiesiems nieko nereikia su savimi pasiimti, neva nukeliaus į kitą vietą ir galės gyventi ilgai ir laimingai.
Ištrėmė toliausiai
Tiesa ta, kad nuo Čiurapča iki Lenos upės tremtiniams 180 km teko eiti pėsčiomis tempiant rankomis pagamintus archajiškus karučius. Ir tempė juos tiek moterys, vaikai ir senukai. Vyrai buvo išsiųsti į antro pasaulinio karo frontą žūti. Per savaitę atėję prie Lenos upės jie rado plyną lauką. Nieko daugiau. Plausto reikėjo laukti 20 dienų. Per tą laiką pradėjo snigti. O šiltus rūbus retas turėjo. Nemažai žmonių mirė.
Tada plaustas ilgai plaukė Lenos upe į šiaurę pakeliui visiškai civilizacijos nepaliestose vietovėse paleisdamas tremtinių grupes kurtis naujam gyvenimui. Lietuviai vienu metu kartu su Jakutais atsidūrė šalia Arkties vandenyno ir ten turėjo gaudyti žuvį karo fronte buvusiems kariškiams.
Prievarta pakeistas gyvenimas buvo sunkus tiek lietuviams, tiek patiems jakutams. Ištremti mūsų tautiečiai buvo inteligentai, nepratę prie sunkių darbų, ištremti jakutai – žemdirbiai, kuriems sąlygos buvo tokios pat žiaurios kai ir lietuviams. Vietiniai Čiurapča gyventojai iš savo tėvų ir senelių pasakojimų pamena, kad lietuviai buvo labai bendruomeniški ir su jakutais laikėsi labai artimai, padėjo vieni kitiems išgyventi tremtį. Bendrus lietuvių ir jakutų sunkumus atspindi muziejaus ekspozicija.
„Tremtis – sunkiai suvokiamas dalykas. Ypatingai į tokį atšiaurų kraštą. Džiugu, kad vietiniai Čiurapčia gyventojai tausoja mūsų tautiečių atminimą, padėkojome muziejaus darbuotojams ir vietiniams gyventojams bei pagerbėme šioje amžino įšalo žemėje amžiams likusius lietuvius“, – po susitikimo su muziejų prižiūrinčiais jakutais kalbėjo Karolis.
Čiurapčia istorijos ir etnografijos muziejaus vedėja N. Egorova Karoliui įteikė autentišką lietuviško stiliaus medinį dubenį, „The Coldest Ride“ komandai – jakutiškus talismanus sėkmei su arklio uodegėle. Lietuviai muziejui įteikė tautinius suvenyrus.
