Tokiu atveju tarpininkas, perparduodantis automobilį turgavietėje, neprisiima jokios atsakomybės. Gali į valias giedoti istoriją apie vieną šeimininką ar tik automagistrale sekmadieniais į bažnyčią važinėjusią pensininkų porelę, nors iš tikrųjų po kapotu merdėja arkliai, pagirdyti laikinai variklį atgaivinančia chemija. Tokiu atveju automobilio pirkėjas iš esmės perka katę maiše. Arba tiksinčią bombą. Ir, patyręs nuostolių, neturi jokių galimybių atgauti pinigus. Nei iš Hanso, nei iš tarpininko Lietuvoje.
Gali į valias giedoti istoriją apie vieną šeimininką ar tik automagistrale sekmadieniais į bažnyčią važinėjusią pensininkų porelę.
Visai kitokių galių net ir naudoto, jau neturinčio gamintojo garantijos, automobilio pirkėjas įgauna, jei tvarkingai užpildo pirkimo-pardavimo sutartį. Tuomet, jei pardavėjas sugalvotų sukčiauti, labai realu atgauti visus sumokėtus pinigus.
Susiviliojo „Mazda 6“
Labai panašiai nutiko ir pirkėjui iš Alytaus Kęstui (vardas pakeistas), Kretingos automobilių aikštelėje 2015 m. rugpjūtį susiviliojusiam gražuole „Mazda 6“.
Automobilio skelbimą rado portale „Autoplius“. Jame buvo parašyta, kad automobilis – be defektų. Vėliau, kalbėdamas telefonu, pardavėjas sakė, kad mašina – beveik „ledas“, tik ant kėbulo keli pabraižymai. Kitaip tariant, pardavėjas garantavo, kad automobilis – be paslėptų defektų, tinkamas naudojimui. Todėl pirkėjas Kęstas nusprendė apžiūrėti 2007 m. pagamintą „Mazda 6“, nuvažiavusią apie 150 tūkst. km. Sukorė nemažą kelią iki Kretingos, apžiūros metu užvedė, pavažiavo aikštelėje, jokių pašalinių garsų iš variklio neišgirdo. Atidarė variklio dangtį, pasiklausė – jokių įtartinų garsų.
Pardavėjas garantavo, kad automobilis – be paslėptų defektų, tinkamas naudojimui.
Patikrino alyvos lygį. Viskas iš pirmo žvilgsnio buvo tvarkoje. Pardavėjas taip pat įtarimų nekėlė, nebuvo panašus į apgaviką. Tad į servisą papildomai patikrai nevažiavo (buvo savaitgalis) ir sumokėjo pinigus – 3350 Eur.
Beje, pirkimo-pardavimo sutartyje pardavėjas taip pat nenurodė, kad automobilis turi trūkumų.
Išlindo yla iš maišo
Tačiau, nuvažiavus 57 km nuo Kretingos namų link, „Mazdos“ variklis staiga ėmė mirinėti: dingo trauka, pradėjo sklisti keisti garsai. O prietaisų skydelyje dar užsidegė ir saugos pagalvių lemputė. Nuo pirkimo buvo praėjusios vos dvi valandos...
Buvo šeštadienis, didžioji dauguma automobilių remonto dirbtuvių nedirbo, tad teko autovežiu gabenti mašiną į prekybos centro stovėjimo aikštelę. O iš ten, jau po kelių dienų, į Klaipėdos „Inchcape Motors“ („Mazda“ atstovybę). Ten meistrai diagnozavo, kad varikliui būtina detali defektacija jį išardant.
Įsivaizduokite Kęsto nusivylimą! Nusipirko automobilį mirusiu varikliu. Firminiame servise variklį galėjo pakeisti tik nauju (na kam taip švaistyti pinigus), todėl nusivylęs pirkėjas nugabeno „Mazdą“ į Klaipėdos servisą „Autobosas“. Ten meistrai išardė variklį ir diagnozavo daugybę problemų: yra metalo drožlių po cilindro galvute, slystamųjų guolių (indėklų) drožlių karteryje; perkaitęs (pajuodęs) pirmo cilindro antdėklo kakliukas; mechaniškai pažeisti indėklai dėl alkūninio veleno slydimo ir guolių prasukimo; alyva akivaizdžiai neatitinka savybių; karterio dugninė neseniai demontuota – sandarinimo medžiaga įsiliejusi į vidinę ir išorinę karterio dangtelio puses, ant išorinės dangtelio pusės sandarinimo medžiaga nėra purvina, nors tai būdinga senai sandarinimo medžiagai...
Iškart paskambino į Kretingą „Mazdos“ pardavėjui ir paprašė grąžinti pinigus, tačiau šis nesutiko.
Kęstas iškart paskambino į Kretingą „Mazdos“ pardavėjui ir paprašė grąžinti pinigus, tačiau šis nesutiko. Nukentėjęs pirkėjas taip pat siūlė pardavėjui paimti automobilį ir sutaisyti jo variklį savomis lėšomis. Vis dėlto remontuoti variklio nebuvo verta, o pakeisti jį kitu, naudotu, būtų kainavę apie 1650 Eur. Tačiau pardavėjas kratėsi naujojo „Mazdos“ šeimininko kaip maro. Neva, automobilio gedimas – jau nebe jo reikalas.
Tiesa, vėliau, vengdamas bylinėjimosi teisme, trumpąja žinute (SMS) pasiūlė taikos mokestį – 500 Eur. Kaip kompensaciją už remonto išlaidas.
Tačiau pirkėjas nesutiko su tokiu pasiūlymu. Kaip parodė tolimesni įvykiai, jis pasielgė labai teisingai. Nes, tyrimo metu teismas išsiaiškino, kad kretingiškis „Mazdą“ buvo įsigijęs vos prieš 9 dienas (už 3000 Eur) ir nuvažiavęs ja tik apie 200 km. Turint omeny, kad šis žmogus nesivertė automobilių prekyba, dar labiau sustiprėjo įtarimai, kad tokiu būdu tiesiog norėjo atsikratyti leisgyvio automobilio.
Pirmasis teismas: pirkėjas pats kaltas, kad pagavo žioplį
„Mazdos“ pirkėjas Kęstas rankų nenuleido – kreipėsi į Kretingos rajono apylinkės teismą, bandydamas atgauti sumokėtus pinigus – sutartyje nurodytą 3350 Eur sumą. Jis prašė teismą pripažinti automobilio įsigijimo sutartį negaliojančia, nes buvo apgautas. Juk pardavėjas nutylėjo jam žinomą informaciją, kad automobilis turi variklio defektą ir neva į jį įpylė specialių priedų, kurie trumpam laikui pagerina variklio veikimą. Vadinamasis „medus“ į variklį pilamas norint pasiekti servisą arba, kaip šiuo atveju, norint apdumti pirkėją, kai variklis rodo pirmuosius gedimo požymius, bet dar veikia.
Prašė teismą pripažinti automobilio įsigijimo sutartį negaliojančia, nes buvo apgautas.
Tačiau teismas, didelei pirkėjo nuostabai, ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, kad byloje nenustatyta, jog pardavėjas būtų įkalbinėjęs pirkti „Mazda“.
Juk Kęstas pats atvažiavo, pats to automobilio norėjo, taigi pats ir kaltas...
Svarbus teismo argumentas buvo ir tai, kad pirkėjas turėjo galimybę patikrinti automobilį servise, bet ja nepasinaudojo – tiesiog pasivažinėjo aikštelėje. Taigi tegali kaltinti save, kad katę maiše nusipirko.
Be to, pirmosios instancijos teismas nenorėjo pripažinti, kad „Mazdos“ pardavėjo sutikimas mokėti 500 Eur yra jo kaltės pripažinimas. Tai neva, tik geranoriškas poelgis.
Išgelbėjo pirkėją ginantis Civilinio kodekso straipsnis
Tuomet „Mazdos“ pirkėjas kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su apeliacija, prašydamas tenkinti savo ieškinį, nes Kretingos rajono apylinkės teismas neva buvo šališkas ar net įžeidė pirkėjo orumą, išvadindamas jį, švelniai tariant, nerūpestingu ar net žioplu.
Jis rėmėsi Civilinio kodekso 6.334 str.
Apeliacinis teismas į bylą pažvelgė kitaip. Jis rėmėsi Civilinio kodekso 6.334 str. (toliau – CK), kuriame numatomos pardavėjo pareigos perduoti tinkamos kokybės daiktą ir pirkėjo, įsigijusio netinkamą naudoti prekę, teisės. Šis straipsnis galioja ne tik dešrai ar drabužiams, bet ir naudotiems automobiliams.
Apeliacinis teismas nustatė, kad automobilio pardavėjas buvo nesąžiningas, nes garantavo, kad automobilis yra tvarkingas ir jam nereikia papildomo remonto. Nors, kaip pats tvirtina, nebuvo išsiaiškinęs parduodamo automobilio techninės būklės, netikrino jo jokiame servise. Klaipėdos teismo nuomone, pirkėjas tikrai nebuvo „žioplas“, nes juk užvedė variklį, tikrino alyvos lygį ir spalvą, pabandė automobiliu važiuoti. Jis juk negalėjo žinoti, kad į variklio alyvą įpilta priedų.
Perkamo daikto kokybę turi garantuoti ir patvirtinti pardavėjas, o ne pirkėjas turi pareigą tai aiškintis.
Kitaip tariant, pagal minėtą CK straipsnį, perkamo daikto kokybę turi garantuoti ir patvirtinti pardavėjas, o ne pirkėjas turi pareigą tai aiškintis.
Taigi, remiantis šia praktika, nekokybiško daikto pirkėjas turi teisę savo pasirinkimu reikalauti grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties.
Kokius reikalavimus prekei numato įstatymai
Reikalavimai pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduodamo daikto kokybei reglamentuoti CK 6.333 str. Pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus. Reikalavimai daikto kokybei apima ir jo tinkamumą naudoti pagal tikslinę paskirtį. Jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami.
Kitaip tariant, pardavėjas Kęstui turėjo parduoti važiuojantį automobilį, tinkamą naudojimui. O defektus, akivaizdžiai mažinančius automobilio vertę ir kokybę, privalėjo nurodyti sutartyje. Nes tokia yra pardavėjo pareiga pagal CK. Tačiau „Mazdos“ pardavėjas to nepadarė.
Todėl teismas nusprendė pritaikyti restitucijos teisių gynimo būdą – pripažįstant sandorius negaliojančiais, abi šalys turi grąžinti viena kitai gautą turtą. Todėl „Mazdos“ pardavėjas iš Kretingos atgavo automobilį merdinčiu varikliu, o pats turėjo Kęstui grąžinti 3350 Eur ir dar 1417,75 Eur teismo išlaidų.
Taigi Kęstui automobilio istorija baigėsi iš esmės sėkmingai: nusipirkęs nekokybišką naudotą automobilį, jis atgavo pinigus. Ši praktika galioja visiems pirkėjams. Tereikia pirkimo-pardavimo sutartyje rašyti tikrą pardavimo kainą ir tikslius automobilio bei pardavėjo duomenis.
