Dar prieš išvažiuodamas į Dakaro lenktynes, prieš naujuosius metus savo „kovinį-išeiginį“ automobilį atidaviau į savo mechaniko rankas. Prašymas buvo paprastas – kol būsiu Pietų Amerikoje, peržiūrėti ir sutvarkyti visus mazgus, nes techninė „bulkos” būklė buvo blogesnė nei patenkinama. Planas – grįžus iš Argentinos į Lietuvą spėti sudalyvauti nors vieneriose varžybose ant ledo.
Kaip tarėm, taip padarėm. Sugrįžus į Lietuvą netgi teko palaukti, kol varžybos ant ledo įgaus pagreitį, mat iki tol kai kurie renginiai buvo atšaukti dėl per plono ledo. Norint saugiai važiuoti ledu, reikia, kad jo storis būtų ne mažesnis kaip 25 centimetrai.
Iš pradžių sumaniau, kad pirmam oficialiam savo startui ant ledo pasirinksiu Širvintose esantį hipodromą, tačiau išvakarėse pasikeitus aplinkybėms teko greitai perplanuoti šeštadienį ir jau kitą rytą pajudėti į Pakruojį. Čia lenktynės surengtos ant Kruojos užtvankos ledo.
Šešios valandos ryto. Kieme jau stovi „traliukas“, ant jo pakrauta „bulka“. Taip, „bulka“. Man taip gražiau skamba. Pajudame į Pakruojį ir už valandos jau ieškome vietos dalyvių parke. Nukrauname automobilį ir laukiame registracijos. Po jos paaiškėja, kad visų varomųjų ratų klasėje, kurioje važiuojama padangomis be dyglių, užsiregistravo 26 dalyviai. Pakankamai, kad būtų su kuo „pasimatuoti“.
Pirmasis užvažiavimas ant ledo susipažinimo su trasa metu žadėjo tik vieną ratą trasoje. Bandomieji važiavimai buvo vykdomi laisva tvarka, tad mano mechanikas patarė ledą išbandyti pačioje treniruočių pabaigoje, kuomet danga bus artimiausia tai, kurią turėsime jau įskaitinių važiavimų metu.
Iki mano starto trasoje savo automobilius išbandė tie dalyviai, kurie važiuoja sportinėmis dygliuotomis padangomis. Kai kurie važiuoja ir su savadarbiais dygliais. Tai tokios padangos, į kurias susukta tūkstančiai varžtų. Štai Laurynas Palionis, važiuojantis BMW automobiliu, į kiekvieną padangą susuko po 2000 varžtų. Padauginkite šį skaičių iš keturių, ir sužinosite kiek varžtų šlifuoja ledą jam važiuojant. Po tokių dalyvių važiavimo ledas yra pašiaušiamas taip smarkiai, kad atsiranda sukibimas ir važiuojantiems su paprastomis gumomis.
Kadangi aš dygliuotų sportinių padangų taip ir nenusipirkau, o savadarbių gamybą atidėjau kitiems metams, nusprendžiau startuoti su paprastomis padangomis, išmėginau restauruotas. Minkšta guma, gilus protektorius. Aišku, šios padangos negali prilygti daugelio giriamoms „Kenda“ gumoms, bet iki tol ant „bulkos“ apskritai buvo vasarinis apavas.
Bandomasis važiavimas trasoje nepasirodė kažkuo išskirtinis, tačiau leido suprasti, kaip elgsis automobilis trasoje. Ten, kur ledas pašiauštas ir subraižytas dyglių – sukibimas patenkinamas. Vos išslydęs ant pliko ledo, tampi fizikos dėsnių įkaitu, nes ir vairuoti, ir akseleruoti tampa beprasmiška. Sukasi ratai vietoje, o dviejų tonų „bulka“ važiuoja kur jai reikia. Supratau, kad reikės važiuoti atsargiai ir nepametant trajektorijos.
Įskaitinių važiavimų metu į startą buvo statomi keturi automobiliai. Patys nepalankiausi – išorėje esantys trečias ir ketvirtas takeliai. Tiek dėl trajektorijos, tiek dėl to, jog bandomųjų važiavimų metu iš jų buvo išleisti tik keli automobiliai su dygliais, todėl starto vieta yra gerokai slidesnė nei populiaresnių pirmo ir antro takelių. Taip jau nutiko, kad gavau ketvirtą takelį ir nusprendžiau, kad iškart po starto pasuksiu į „Joker“ ratą. Šis ratas – trumpesnė trasos dalis, kurią įveikti reikia vieną kartą pasirinktinai per tris ratus. Visai kaip ralio krose. Startavau lėtai, nes prireikė laiko, kol padangos atrado sukibimą su subraižytu ledu.
Iškart lindau į „Joker“ ratą, ir vos iš jo išvažiavęs aplenkiau keturių varomųjų ratų BMW. Tiesa, aplenkęs ilgai pozicija nesidžiaugiau. Dėl pavėluoto stabdymo situaciją ėmiau taisyti perjungdamas pavarą į žemesnę ir slydimo kampą pakeisdamas rankiniu stabdžiu. Tuomet galinė automobilio dalis paslydo ant nepravažinėto ledo ir apsisukau. Pamačiau, kad BMW dar tik įvažinėja į posūkį, todėl mikliai įsijungiau atbulinę pavarą ir apsukau automobilį į reikiamą pusę. Tuomet pirma, antra pavara ir laukimas, kada gi atsiras nors kiek daugiau sukibimo, kad galėčiau pabėgti nuo besivejančio BMW.
Ir tuomet smūgis. Netrukus – dar vienas. Supratau, kad šioje vietoje abiem automobiliams vietos nepakako. Po smūgio vėl nuslydau ant ledo, tad pirmąjį važiavimą baigiau paskutinis ir dar su kėbulo darbais. Pasekmės – dužęs žibintas, apgadintas galinis buferis, ir sulankstytos dvejos durys. Priekinės net nebeatsidaro. Toks sportas ir nieko čia nepakeisi. Šnektelėjome su BMW vairuotoju apie situaciją ir paploję vienas kitam per petį ruošėmės kitam važiavimui.
Beje, šį incidentą įamžino vaizdo operatorius Ignas Diliūnas. Kontaktą galite pamatyti žemiau pateiktame vaizdo įraše, nuo 1 min. 41 sek.
Antrojo važiavimo metu gavau palankesnę starto poziciją ir buvau pastatytas į pirmą takelį. Iš jo iškart lindau į „Joker“ ratą ir šįkart važiavau kiek šalčiau. Taip, kur atkarpos tiesios, ten „bulką“ trečia pavara „atsukdavau“ gerokai daugiau. Tačiau posūkius įveikinėjau kaip vėžlys vien todėl, kad nepasikartotų pirmo važiavimo klaida. Ir viskas pavyko pagal planą. Finišavau pirmoje pozicijoje ir dienos varžybas baigiau 11-oje vietoje iš 26 dalyvių.
Ar esu patenkintas savimi? Taip, nes galiausiai susiruošiau į oficialias varžybas ant ledo. Ar patenkintas rezultatu? Ne, nes pirmasis važiavimas nebuvo toks, kokį turėjau parodyti. Ir apskritai, dar daug reikia pasimokyti lenktyniaujant šioje disciplinoje. Padangos? Pataupiau. Reikėjo išleisti šimtu eurų daugiau ir nusipirkti „Kenda“ arba ieškoti sportinių dyglių. Ar gaila „bulkos“ kėbulo? Ne, nes jis dar ne tiek matė ir dar ne tiek pamatys. Gaila tik laiko, nes dėl itin didelio dalyvių skaičiaus varžybos truko visą dieną ir galiausiai buvo nutrauktos dėl to, jog sutemo visiškai. Taigi per 12 valandų pravažiuoti 7 ratai. Mažoka. Labai mažai.
Kuo žavus važiavimas ledu
Tačiau važiavimas ledu savo žavesį turi. Ir nesvarbu, varžybos tai ar draugų susitikimas, nesvarbu, kad kartais tai kainuoja porą „bulkos“ durelių ir kelias dešimtis litrų 98-o benzino.
Vairavimas ant ledo. Ką jis parodo ir ko išmoko vairuotoją? Gali turėti kokį nori automobilį, kiek nori varančiųjų ašių ar arklių po kapotu, bet ant ledo be gerų padangų jausiesi visiškai bejėgis.
Tačiau net ir padangos nepadės, jei ant ledo elgsiesi neapgalvotai. Kiekvienas judesys vairu, kiekvienas akceleratoriaus ar stabdžių paspaudimas turi būti pasvertas ir atliktas laiku bei vietoje. Tačiau sėkmingiausias važiavimas ledu bus tada, kai visi judesiai virs įgūdžiais ir bus atliekami intuityviai, kai jie bus daromi automatiškai. Juk valgydamas negalvoji apie tai, kokiu kampu dabar smeigsi šakutę cepeliną. Tiesiog darai judesius ir valgai. Taip įr vairuojant. Perpratimas, įgūdžiai ir nuolatinis kartojimas yra tiesiausias kelias į teisingą vairavimą.
Ką daryti, kad įgūdžiai važiuojant ledu atsirastų? Važiuoti. Vairuoti. Daryti klaidas. Mokytis iš jų. Suprasti. Kartoti, kartoti, kartoti. Kur tai padaryti? Priklausomai nuo žiemos oro sąlygų, Lietuvoje ant ledo vykstančių varžybų yra apstu. Kartais net po kelis renginius per vieną savaitgalį. Tačiau tai irgi turi minusų. Sugaištama visa diena, pravažiuojama nedaug kilometrų ant ledo, kiek nedrąsu stoti į startą kartu su kitais dalyviais ir ten mokytis bei susipažinti su vairavimu ant ledo.
Ką daryti tuomet, kai į varžybas važiuoti dar baugu, bet įgūdžius formuoti norisi? Telieka rasti nuošalų tvenkinį, išmatuoti skirtinguose vietose ledo storį, formuoti kuo įvairesnę trasą ir važiuoti, važiuoti, važiuoti. Svarbiausia nepervertinti savo galimybių, nerizikuoti ir pirmiausia išmokti važiuoti tiksliai. Kai tai sugebėsite, galite drąsiai registruotis į varžybas ir prie tikslaus vairavimo pridėti šiek tiek greičio.
Oficialiai važiavimas ant vandens telkinių yra draudžiamas ir policija to matyti nenorėtų. Tačiau aš manau, kad asmeninė treniruotė ar tvarkingas pasivažinėjimas su draugais niekam netrukdant ir laikantis saugumo taisyklių yra mažesnė blogybė už „grybo pjovimą“ viešame eisme, kai kelias pasidaro slidus.
Sakysite, kad dėl savavališko važinėjimo ant ledo praeityje būta ir skaudžių nelaimių? Žinoma, jei važiuojama nemąstant, tai tik laiko klausimas, kada įvyks kas nors tragiško. Tačiau kiek nemąstančių yra keliuose, kiek avarijų įvyksta ten? Ten sėdinčių prie vairo, bet ne vairuojančių žioplių yra kur kas daugiau.
Patikėkite, važiuojant ant ledo susiformavę įgūdžiai jums gali praversti ir kasdieniame eisme, todėl treniruokitės ir geriausia, kad tą darytumėte legaliai.
Aišku, geriausia apskritai nepapulti į tokias situacijas, kai staiga imate slysti. Vairuojant reikia įvykius prognozuoti.
Tačiau jei jau atsitiko taip, kad užvažiavote ant apledėjusios atkarpos, jūs jau žinosite kaip elgtis su savo automobiliu. Ką daryti vairu, akceleratoriumi ir stabdžiu.
Visi patarimai, kaip valdyti automobilį slidžiame kelyje ar ant ledo yra tik teorija. O be praktikos tą teoriją galėsite skaityti griovyje, laukdamas techninės pagalbos automobilio.
