Interneto troliai turi nedaug bendro su Norvegų troliais, bet juos irgi domina elektromobiliai. Reikia sutikti: tai yra erzinanti naujovė. Kainuoja daug, važiuoja visai tyliai, labai smagiai, beveik nemokamai ir turi polinkį stovėti, prijungus prie laido. Komentaruose galima rasti ir įvairiausių pastebėjimų, už kuriuos esu dėkingas.
Beveik mėnesį važinėju elektromobiliu. Tai – tikrai ypatinga patirtis. Jos apibenddrinimui susirinkau šiek tiek Gazas.lt skaitytojų minčių ir pabandysiu jas patvirtinti arba paneigti. Arba paliksiu spręsti patiems.
Elektromobiliai yra „nesveikai“ brangūs.
Tikra tiesa. Kol pramonė „neįsibėgėjo“, vargiai galima tikėtis pigių elektromobilių. Dabar elektromobiliai yra nebrangūs ten, kur jiems taikomos mokestinė lengvatos arba įvairios finansavimo schemos. Pavyzdžiui, parduodant automobilį be baterijų, o baterijas nuomojant. Tokiu atveju, baterijoms pasenus ar sugedus, jos paprasčiausiai keičiamos kitomis. O pats elektromobilis tampa ženkliai pigesnis.
Kalbant apie aukštą kainą, yra tokia įdomi paralelė: „iPhone“ telefonai taip pat nėra pigūs, bet žmonės juos vis vien perka. Ar kam teko girdėti, kad perkantieji virkautų dėl kainos?
Pigi elektromobilių eksploatacija niekuomet neatperka aukštos kainos.
Tikra tiesa, bet niekada nesakyk „niekada“. Ekonomine nauda paremtas elektromobilio eksploatacijos balansas yra tolimame horizonte. Realiai apie tokią galimybę gal galėtų galvoti komercinius elektromobilius perkančios kompanijos.
Bet iš karto aišku: skaičiuojant kaštus, elektromobilio kaina yra bene vienintelis reikšmingas minusas prieš įprastą automobilį. Nes priežiūros sąnaudos yra keletą kartų mažesnės, nekalbant apie nuvažiuoto kilometro kainą. Tikėtina, kad ir remonto išlaidos bus ženkliai mažesnės, nes elektromobiliuose paprasčiausiai nėra turbinų, aukšto slėgio degalų siurblio, purkštukų, sankabos, pavarų dėžės, tuo labiau – automatinės pavarų dėžės, išmetimo bei aušinimo sistemų ir kitų „mėgstančių“ gesti įprastų automobilių komponentų. Be to, naudotų „Leaf“ kainos Europoje kol kas laikosi visai neblogai (pažiūrėkite kad ir Mobile.de), o tai – dar vienas privalumas eksploatacijos balanso skaičiavimui.
Baterijų talpa yra maža.
Taip, ji tikrai galėtų būti didesnė. Ir neišvengiamai bus didesnė. „Renault-Nissan“ aljanso vadovas Carlosas Ghosnas jau viešai pasakė, kad naujo „Leaf“ akumuliatorių talpa bus net dvigubai didesnė. Tai reikštų realią galimybę viena įkrova nuvažiuoti bent 200 kilometrų. Pataupant – gal net netoli 300 kilometrų. Skamba neblogai?
Elektromobilių vairuotojai nemoka akcizo, taigi ir kelių mokesčio.
O taip. Ir yra puiki proga tuo pasinaudoti. Kol elektromobiliai sudaro mikroskopines transporto srauto mažumas, tai vargu ar kam užklius. Turiu įtarimą, kad realiai jie kelius gadina šimtus (o gal ir tūkstančius) kartų mažiau, nei degalus be akcizo deginančios ūkininkų transporto priemonės.
Visiškai suprantu ir pateisinu lygiateisiškumo siekį. Bet tik tuo atveju, kai bus įvesti taršos mokesčiai vidaus degimo variklius turinčioms priemonėms.
Kas moka už elektrą nemokamose įkrovimo stotelėse? Turbūt mokesčių mokėtojai?
Tikėtina, moka UAB „Energijos tiekimas“. Tai yra laikina skatinimo programa, kurios mastas, atsižvelgiant į elektromobilių skaičių, yra labai nedidelis.
Jeigu visa žmonija staiga persėstų į elektromobilius, Lietuvoje reikėtų trijų atominių elektrinių. Greit pasibaigtų ličio atsargos, o nuo akumuliatorių gamybos tokiais kiekiais (ir utilizacijos) dangų užtrauktų juodi debesys.
Staigus persėdimas į elektromobilius atrodo labai hipotetinis.
Teisingai pastebėta, kad elektrą, skirtingai nuo naftos degalams, galima išgauti ir Lietuvoje. Nepigiai, bet galima. Juk dabar mūsų pinigai už degalus iškeliauja į valstybę, kuriai taikomos tarptautinės sankcijos, kurios kariai vis atsiranda kaimyninių šalių teritorijose ir... nukrypau nuo temos.
Elektrą lygiai taip pat galima pirkti, kaip kad perkama nafta ir tokios galimybės artimu metu ženkliai padidės.
Dėl ličio atsargų – jų užtektų keliems šimtams metų. Be to, kuriami akumuliatorių prototipai, pagaminti, pavyzdžiui, silicio pagrindu. Silicis išgaunamas iš smėlio.
Dėl debesų taip pat neturiu informacijos. Žinau kad ekologiniu požiūriu dabartinių automobilių ir naftos gavybos bei perdirbimo pramonė yra sunkiai perspjaunamos „gėrybės“. O taršą galima reguliuoti.
Greitojo įkrovimo stotelė Vilniaus centre naudoja iš tos pačios naftos produktų pagamintą energiją.
Užrašai ant šios stotelės byloja, kad joje tiekiama energija yra pagaminta iš atsinaujinančių energijos šaltinių. „Pagūglinęs“ sužinojau, kad iš didžiausios Lietuvoje hidroelektrinės. Jokių dujų, jokio mazuto.
Kol kas Lietuvoje nėra jokios prasmės pirkti elektromobilį: toli niekur nenuvažiuosi, ypač – žiemą.
Trumpam grįžtant prie nuvažiuojamo atstumo – elektromobilis yra kurtas važinėti mieste ir jo akumuliatoriaus talpos pilnai užtenka „vienai dienai ant ratų“. Važiavimui už miesto reikalinga infrastruktūra. Šiuo metu kelionės nedideliais atstumais (~100km) nuo namų arba tarp Vilniaus ir Kauno yra realios, nes įkrovimo stoteles galime rasti kas 40-60 km.
Kalbant apie asmeninį automobilį, tokį pirkinį įprasminti gali noras arba smalsumas. O tai – apsisprendimo dalykas. Bet situacija turėtų keistis: akumuliatorių talpa didės, įkrovimo stotelių tinklas plėsis. Gal net ir patys elektromobiliai taps lengviau įperkami.
Su elektromobiliu galima važinėti tik mieste, niekur toliau nenuvažiuosi.
Taip, elektromobilis yra miesto transporto priemonė. Tiesa, rudenį, esant –1 laipsnio temperatūrai, su „Leaf“ ir ne tokiu ekonomišku, komerciniu „Nissan e-NV 200“, be didelio vargo įveikėme 130 kilometrų atstumą iš Vilniaus į Druskininkus. Kelionė iš Vilniaus į Kauną taip pat yra įmanoma, pakeliui atsiradus dviems greitojo įkrovimo stotelėms. Tokia stotelė jau turėtų veikti ir Kaune.
Po poros sezonų reikės keisti akumuliatorius.
„Nissan“ tvirtina, kad iš 30 tūkstančių Europoje parduotų „Leaf“ pakeisti trys akumuliatoriai. Taigi, gedimo tikimybė yra nedidelė. Be to, gamintojas akumuliatoriams suteikia 5 metų garantiją.
Magistralėje toli nenuvažiuosi.
Tikra tiesa: greitis yra elektromobilio priešas dėl labai sparčiai didėjančių energijos sąnaudų. Lygiai taip pat yra automobiliuose su vidaus degimo varikliu – kuo greičiau važiuojate, tuo daugiau degalų sudeginate. Tačiau kai prieš pusantrų metų su „Leaf“ važiavau Tarptautinėse Žurnalistų ralio lenktynėse, pilnos akumuliatoriaus įkrovos užteko maždaug 80 kilometrų atstumui. Važiavau išjungtu oro kondicionieriumi ir pravažiavimuose tarp greičio ruožų pasirinkdamas itin ekonomišką važiavimo režimą.
Su elektromobiliu reikia taupyti viską: žmonių skaičių, kondicionieriaus, šildytuvo naudojimą, lempų naudojimą, taupyti greitį.
Taupyti negėda, bet aš pats važinėju netaupydamas. Netgi atvirkščiai. Man pilnai įkrauto akumuliatoriaus pakanka bent 90 kilometrų atstumui. Po trijų savaičių važinėjimo galiu drąsiai tai tvirtinti.
Įprastuose automobiliuose naudojamas kondicionierius, garso aparatūra, keleivių kiekis, lempos, greitis ir kita kainuoja gal dar daugiau energijos ir pinigų, tik mes prie to pripratome, tiesa?
Kas dieną pravažiuoju mieste po 150 km. Ka man su tokia mašina veikti? Tada jau dviratis geriau. Kai bus galima nuvaziuoti bent jau kokius 500 km su vienu ikrovimu, tada bus kitas reikalas.
150 kilometrų įveikti mieste galite be rūpesčių, tereiktų kartą užsukti į greitojo įkrovimo stotelę. Mieste 500 kilometrų? Norėčiau tai pamatyti...
Dviratis visada yra labai gerai. Vien dėl to, kad jis degina ne pinigus, o riebalus.
Važiuojant reikia maniakiškai stebėti likusius nuvažiuoti kilometrus.
Taip, reikia stebėti. Kaip tik tai man ir buvo įdomu sužinoti, kiek maniakiškai. Ir galiu pasakyti, kad baimės plačios akys. Tai yra – baisu, kol nepabandai. Kelis kartus važinėjau su visiškai išsikrovusiu (taip rodė borto kompiuteris) akumuliatoriumi ir... nieko. Visada pasiekdavau įkrovimo stotelę.
Tikra tiesa, kad savo kelionių atstumus pasiplanuoti reikia. Bet tai gan greitai išmokau.
Tai visiškai netinkamas automobilis daugiabučių gyventojams.
Faktas. Nes įkrovimo lizdas namuose, leidžiantis per naktį įkrauti akumuliatorius, realiai yra pakankama sąlyga, norint patogiai naudotis elektromobiliu. Jeigu toks lizdas yra ir darbe – galima nieko nebijoti, nebent per dieną tektų nuvažiuoti virš 150 kilometrų, kas irgi yra realu kartą pasinaudojus greitojo įkrovimo stotele.
Tačiau aš pats gyvenu daugiabutyje ir parkinge neturiu asmeninio elektros lizdo. Kol nebuvo sugadinta Vilniaus centre esanti greitojo įkrovimo stotelė, galėjau važinėti, daug nesukdamas galvos. Dabar kas antrą-trečią parą elektromobilį kraunu naktimis. Tam teko gauti leidimą naudotis netoliese esančiu elektros lizdu. Žinoma: tai – tik laikinas sprendimas. Manau, kad ateityje miesto valdžia atsižvelgs ir į elektromobilių savininkų poreikius ir įkrovimo vietų atsiras mieste, nes šiandien, be greitojo įkrovimo stotelės, Vilniuje pasikrauti elektromobilį viešoje vietoje nėra galimybės!
Elektromobilis gali būti nebent trečias automobilis šeimoje.
Tikra tiesa, vienintelis elektromobilis šeimoje būtų nesusipratimas. Nebent tai būtų tik po miestą važinėjanti šeima. Šalia elektromobilio labai tiktų dyzelinis šeimyninis automobilis, bet atsakau už žodžius: važinėjantys mieste šeimos nariai stovėtų eilėje prie elektromobilio. Nes jame – smagu ir tylu, be to, pigu važiuoti!
