Linui Brazauskui dabar 57-eri. Prieš 16 metų Vilniuje jis valdė tam laikmečiui nemenką transporto įmonę – daugelis jo bendraamžių prisimena raudonus vilkikus su užrašu „Brazauskas transport“. Dar iki tol jis dirbo sunkvežimių vairuotoju, išvažinėjo visą Sovietų Sąjungą ir Europą. Dabar jis atmintinai žino daugelį Amerikos kelių, o žurnalas „Keturi ratai“ nusprendė patyrusį vairuotoją pakalbinti.
– Linai, buvote nemenkos įmonės savininku, daugelis pavydėjo verslo sėkmės, gražaus sunkvežimių parko. Kas nutiko, kad pakėlėte sparnus ir išlėkėte anapus Atlanto?
– 1999 metais mes patyrėme bankrotą. Tai lėmė daugybė priežasčių. Viena jų – nesąžiningas partneris danas, kuris perėmė mano verslą. Kas beliko?
Amerika buvo mano svajonė – ją laikiau galvoje kaip filmuose matytų vaizdų pasekmę
Tuomet likimas nuvedė į Rusiją, Astrachanę. Čia steigėme įmones, dirbau ir vairuotoju, ir direktoriumi, dariau viską, kad įmonė atsistotų ant kojų. Tačiau nesulipome su vienu iš akcininkų, nesusikalbėjome. Man vėl teko trauktis.
Kaip tik tuo metu žmona gavo pasiūlymą padirbėti Amerikoje. Po pusės metų ir aš ten nuvažiavau... Ta šalis buvo mano svajonė – ją laikiau galvoje kaip filmuose matytų vaizdų pasekmę. Mačiau, kaip dirba sunkvežimių vairuotojai, kaip jie nuvažiuoja po kelis tūkstančius kilometrų per vieną reisą... Viliojo galingos mašinos, erdvės, tolimi keliai...
– Taigi žinote ne tik Amerikos, bet ir Rusijos kelius.
– Vairuoju nuo 1984 metų. Iš pradžių buvau elementaraus sunkvežimio, savivarčio vairuotoju. Po metų „Sovtransavto“ pradėjo rinkti vairuotojus ir aš ėmiau dirbti pas juos. Pirmiausia važinėjau po Sovietų Sąjungą. 1987 metų birželį jie mane jau išleido į užsienį – važinėjau po socialistines šalis. 1988 metų pabaigoje gavau pirmą vizą į kapitalistinį pasaulį – Austriją, Daniją. Per pirmąjį reisą į Austriją mačiau, kaip žmonės iš Rytų Vokietijos bėgo į ją. 1991 metais išėjau iš „Sovtransavto“ ir pradėjau dirbti pas vokietį.
1993 metais nusipirkau pirmąjį savo vilkiką. Tai buvo „Scania“. Važiavau vis mažiau, pradėjau pirkti sunkvežimius, rinkti vairuotojus. Tačiau kartais dar vis iššokdavau pavažiuoti. Į Europą man buvo neįdomu važiuoti – keliai lygūs kaip stalas, viskas tvarkinga. Mėgdavau išvažiuoti į Rusiją...
Ilgainiui sukūrėme nemenką to laikmečio įmonę, turėjome apie 18 mašinų. Geriausiu metu mūsų mėnesio apyvarta siekdavo apie 1,2 milijono litų. Deja, mums nelemta buvo išlikti...
– Taigi iškart nuo rusiškos fūros – ant amerikietiško trako?
– Ne, ne iškart. Pradėjau dirbti stogų dengimo firmoje, po to – statybose. Ir iš karto tvarkiausi vairuotojo pažymėjimą, ruošiausi savo mėgstamam darbui JAV.
Kai tik pavyko gauti amerikietišką pažymėjimą, ėmiau skambinti transporto įmonėms. Neprasidėjau nei su lenkais, nei su rusais, skambinau amerikiečiams. Ir ką gi, viena iš septynių įmonių pasakė: „Atvažiuok.“
Nuvažiavau pas juos, vadybininkas ir sako: „Sėsk, važiuok.“ O aš nė karto nebuvau vairavęs amerikietiško vilkiko. Baisu... Tačiau sėdau ir važiavau, o direktorius, pats buvęs vairuotoju, sako: „OK, matau, kad esi vairuotojas, viskas gerai.“
Nuvažiavau pas juos, vadybininkas ir sako: „Sėsk, važiuok.“ O aš nė karto nebuvau vairavęs amerikietiško vilkiko. Baisu...
Per porą dienų susitvarkiau visokius draudimus, formalumus ir išvažiavau į pirmąjį reisą. Vairavau „Freihgtliner FLD“. Tai buvo baisus drapokas, net be oro pagalvių, ant lingių, be miegamosios vietos... Iškart gavau užduotį važiuoti į Baltimorę pasikrauti cukraus gamykloje ir krovinį vežti į Niujorko valstiją. Akys buvo kvadratinės – baisu buvo, pradėjau muistytis, prašyti, gal kur arčiau galiu važiuoti. Tuomet savininkas paklausė: „You are driver or not?“ Taigi trečio atsakymo nebuvo – sėdau ir važiavau.
Aš pas jį dirbau tik keturis mėnesius. Mat vienas pažįstamas lietuvis vairuotojas operatorius pradėjo agituoti, kad man reikia pačiam įsigyti sunkvežimį. Tačiau pinigų pas mane buvo beveik nulis. O reikėjo išsyk įnešti 10 000 dolerių. Įmonės savininkas gailėjo, kad išėjau, tačiau išsiskyrėme gražiai, jis man davė visokių patarimų ir rekomendacijų. Tai buvo 2001 metai.
Minėtas lietuvis man padėjo įsigyti baltą „Volvo“. Beveik naują, nuvažiavusį tik 180 000 mylių. Pirkau jį iš kompanijos, kurioje dirbo vien vairuotojai operatoriai, ten dirbau 7 metus.
Vairuotojai operatoriai – tai tie vairuotojai, kurie turi nuosavus sunkvežimius ir patys juos vairuoja. Tokių Amerikoje anksčiau buvo net apie 75–80 procentų. Dabar gal daugiau yra vilkikų kompanijose. Nes jauni vairuotojai nenori to galvos skausmo – turėti savo sunkvežimį ir juo rūpintis. Jie linkę dirbti samdomais vairuotojais. Mes, nepriklausomi vairuotojai, turime savo asociaciją, joje yra apie 150 000 narių. Transporto įmonės labai mėgsta vairuotojus savininkus. Nes jie iš savęs nevagia, atsakingai vairuoja, krovinį pristato laiku, žodžiu, patikimi.
Šalyje yra daugybė firmų, kurios net neturi savo vilkikų, o krovinius veža su vairuotojų sunkvežimiais.
Kitos kompanijos turi tik priekabas, o jas velka vairuotojai su savo sunkvežimiais. Vairuotojui nereikia gaišti laiko pasikraunant ar išsikraunant, jis prisikabina puspriekabę, nuvelka reikiamu adresu, ten persikabina kitą ir važiuoja toliau.
Buvo tokie laikai, kai aš per metus nuvažiuodavau apie 170 000 mylių. Tuo metu turėjau keturis sunkvežimius – vieną pats vairavau ir samdžiau dar tris vairuotojus.
Dabar truputį mažiau nuvažiuoju – apie 120 000 mylių. Čia didelis našumas pasiekiamas ne tik dėl to, kad yra geri keliai, bet ir todėl, kad visi turi daug priekabų. Sukiesi kaip bitutė. Būna, kad dvi savaites neskambinu į kontorą, nes man aiškūs darbai.
Kompanijos būna įvairaus dydžio. Pavyzdžiui, dabar dirbu kompanijoje, kuri turi 2 500 vilkikų ir 10 000 priekabų. 1 000 vilkikų priklauso jiems patiems, o visi kiti – vairuotojams.
Dabar dirbu kompanijoje, kuri turi 2 500 vilkikų ir 10 000 priekabų. 1 000 vilkikų priklauso jiems patiems, o visi kiti – vairuotojams
Šiuo metu aš dirbu ATS bendrovėje. Ji aptarnauja IKEA Šiaurės–Rytų regione. Amerikoje yra labai daug „Ikea“ parduotuvių. Jie turi specialius reikalavimus vežėjams, pavyzdžiui, sunkvežimis negali būti senesnis nei 10 metų.
– Keliuose praleidžiate daugiau laiko nei Lietuvos vairuotojai. Kuo dar skiriasi vilkiko vairuotojo darbas JAV nuo tokio darbo Lietuvoje?
– JAV yra ilgesnė darbo savaitė. Čia gali dirbti 70 valandų per savaitę. Didesnis greitis – kai kuriose autostradose galima važiuoti 80 mylių per valandą, t.y. 130 km/val. Daugumoje greitkelių galima važiuoti 70–75 myl/val. Žinoma, nespaudi visur pilnais, nes degalų gaila.
Per dieną galima važiuoti 11 valandų. Mano normali darbo diena yra 600 mylių, arba 1 000 kilometrų. Ir taip beveik kasdien. Per šešias dienas nuvažiuoju 2 700–3 000 mylių. Aš dirbu gana sunkiame regione tarp Vašingtono ir Bostono, kur keliai labai apkrauti. O kolegos, kur mažesnis eismas, nuvažiuoja ir daugiau.
– Ar būna Amerikoje dienų, valandų, kai draudžiamas sunkvežimių eismas?
– Ne, nėra. Gali važiuoti visada, jei tik leidžia darbo grafikas. Beje, darbo grafikas pas mus kontroliuojamas gana primityviu būdu, kaip anksčiau pas sovietus. Mes, vairuotojai, pildome specialias knygutes ir jose deklaruojame laiką – kada važiuojame, kada sustojame. Tachografų pas mus nėra. Tačiau dabar dirbantieji didesnėse kompanijose pagal sutartį jau turi turėti elektronines knygas. Tai panašus dalykas į tachografą. Ta knyga piešia kreives kaip ir tachografas. Ten jau nieko nepribursi – rodo, kada stovi, kada važiuoji.
Aš turiu laikytis tik šio reikalavimo, o visa kita – mano problemos. Niekas nepaiso, kiek ta mašina degalų naudoja. Degalai nurašomi pagal „faktą“, nes niekas čia jų nevagia. Jeigu įdomu, kiek mūsų mašinos naudoja, tai galiu pasakyti, kad mano mašina – apie 35–38 l/100 km. Variklio galingumas 500 AG. Dauguma mašinų čia tokios...
– Jūsų vilkikai nuo europietiškų labiausiai skiriasi komfortu – turite itin erdvias ir patogias kabinas.
– Taip, vilkikai turi ilgą bazę, didelę kabiną. Sąstatai ilgesni. Maniškis yra 23 metrų. Niujorko valstijoje važiuoja 40 metrų autotraukiniai. Vilkiko ilgis yra apie 9 metrus, tad mašina komfortiškesnė, stabilesnė kelyje, tačiau dėl ilgio nukenčia manevringumas.
– Europietiškų vilkikų pas jus nėra?
– Ne, nėra. Tačiau negaliu pasakyti, kad amerikietiški vilkikai yra tobulesni. Ne, jie tik stabilesni ir komfortiškesni.
Amerikietiški vilkikai tik stabilesni ir komfortiškesni, tačiau, vertinant techninį jų išsivystymo lygį, europiečiai lenkia
Tačiau, vertinant techninį jų išsivystymo lygį, europiečiai lenkia. Pas mus dar daug vilkikų važinėja su būgniniais stabdžiais. Man, pavyzdžiui, tai patinka, nes pakeisti stabdžius kainuoja kur kas pigiau. Taip pat mūsų vilkikuose nėra tiek saugumo sistemų, kiek yra šiuolaikiniuose europietiškuose.
– Vairuotojų gyvenimas. Yra čia kokios nors romantikos. Kur jos daugiau – Europoje ar JAV?
– Dauguma sunkvežimių vairuotojų sustoja nakvynei pakelės aikštelėse, vadinamosiose truck stop, kur yra restoranai, moteliai, degalinės. Aš šių vietų nelabai mėgstu, jose sustoju trumpam – nueinu į dušą, kartais į kavinę. Maistas ten tikrai neblogas, už 15 dolerių gali gerai pavalgyti.
Tačiau tokių rasi ne visur – dauguma maisto įstaigų maitina tokiais patiekalais, kad jei būčiau juos visą laiką valgęs – į kabiną netilpčiau. Tad pakelės kavinėse maitinuosi retai – taupau ir pinigus, ir laiką. Mašinoje yra normaliai įrengta virtuvė su šaldytuvu, mikrobangų krosnele, kepsnine, kavos virykle. Valgau tuomet, kai sunkvežimis pakraunamas ar iškraunamas.
Nakvoti važiuoju į ramesnes vietas – pas klientą kieme, „Ikea“, „Walmart“ aikštelėse. Truck stop vienu metu stovi apie 200 sunkvežimių ir visų jų varikliai veikia kiaurą parą. Įsivaizduokite, koks ten gaudesys!
Sakoma, kad amerikietiško sunkvežimio variklis gesinamas tik tada, kai keičiama alyva... Vasarą varikliai neišjungiami, nes veikia kondicionieriai, o žiemą – šildytuvai.
– Argi komfortą mėgstančių amerikiečių sunkvežimiuose nėra autonominių klimato sistemų ir šildymo įrenginių?
– Nepatikėsite – tokie dalykai čia tik dabar atsiranda. Dar prieš penkerius metus daugelis nežinojo, kas yra „Webasto“ ar autonominė klimato kontrolės sistema. Tik dabar, kai žalieji ima spausti, kad mes stovėdami išjungtume variklius, šie dalykai pradeda populiarėti.
– Tose sunkvežimių aikštelėse, kai susirenka 200 mašinų, turbūt verda gyvenimas? Kortos, alus, merginos?
– Tai turbūt senų laikų stereotipas. Tose aikštelėse neramūs tik sunkvežimių varikliai. Visa kita – ramu. Vairuotojai sustoję pavalgo kiekvienas asmeniškai ir eina ilsėtis. Kas knygą skaito, kas TV žiūri. Bendravimo čia mažai. Aš, pavyzdžiui, neturiu net CB racijos. Mane užkniso nesąmonių kalbėjimas.
Žodžiu, čia gerokai mažiau bendravimo nei Europoje.
Man vienas gruzinas pasakojo, kad pasiėmė merginą į kabiną Arizonoje. Netrukus privažiavo policija, sulaikė abu. Tad jam vėliau teko važiuoti į teismą
– Ir net merginų nėra tose aikštelėse?
– Esu jų matęs Kalifornijoje. Ir kitur vieną kitą. Tačiau tai nėra masinė paslauga. Daugumoje valstijų prostitucija yra draudžiama. Išskyrus Nevadą. Taigi policija stebi, kas vyksta sunkvežimių aikštelėse. Man vienas gruzinas pasakojo, kad pasiėmė merginą į kabiną Arizonoje. Netrukus privažiavo policija, sulaikė abu. Tad jam vėliau teko važiuoti iš Maino į Arizoną, į teismą, per visas JAV. Žodžiu, buvo reikalų. O jų niekam nereikia...
– Nakvojate sunkvežimių kabinose ar moteliuose?
– Dažniausiai gyvenu mašinoje. Tačiau jeigu tenka sustoti ilgesniam laikui, kai lauke tvyro karštis, apsigyveni motelyje su baseinu ir mėgaujiesi. Nakvynė kainuoja apie 60 dolerių.
– Namuose būnate retai?
– Šiuo metu labai daug mano maršrutų driekiasi pro Naujojo Džersio valstiją – o čia aš gyvenu. Taigi kartais namuose nakvoju 3–4 naktis per savaitę. Anksčiau dirbau pagal tolimųjų reisų sutartį. Pasirašai su kompanija sutartį, kad iki 21 dienos negrįši į bazę. Tačiau daugelis kompanijų, viliodamos pas save vairuotojus, skelbia: „Mes garantuojame jums kokybišką laiką namuose.“ Žodžiu, dispečeris parenka reisus pagal vairuotojų pageidavimus.
– Nuotraukose mačiau, kad ne tik vairuojate, bet ir pats remontuojate savo sunkvežimius.
– Jeigu turi daug pinigų ir negaila mokėti už prastovą, važiuoji į servisą. Ten darbo valanda kainuoja 120 dolerių.
Pavyzdžiui, subyrėjo mano „Volvo“ pavarų dėžė. Tai dėžę vežė iš Švedijos, mašina prastovėjo mėnesį, tai kainavo 17 000 dolerių. Likimo ironija, bet garantija buvo pasibaigusi prieš 3 savaites.
Senojo savo sunkvežimio dėžę aš perrinkau pats, kai mašina buvo nuvažiavusi 1 800 000 mylių. Pats perrinkau „Cummins“ variklį. O amortizatoriai, stabdžių trinkelės – juokas, pats pasidarau. Čia dar yra kaip ir prestižas tarp vairuotojų – sugebėti pačiam susiremonuoti. Tarp vairuotojų labiau gerbiamas tas, kuris važiuoja su senu sunkvežimiu, nes vairuoti naują gali bet koks viščiukas.
– Turite kokią nors bazę, servisą?
– Bazė kainuoja daug pinigų. Aš turiu tokį techninės pagalbos sunkvežimį, panašų kaip ralio. Ir man to pakanka.
– Jeigu jau prakalbote apie pinigus, tai paatviraukite – ar smarkiai skiriasi lietuvio ir amerikiečio vairuotojo atlyginimai?
– Smarkiai. Aš turėjau kelis vairuotojus. Per metus jie uždirba 72–74 tūkst. dolerių. Bet yra kompanijų, kuriose uždirba ir 80–85 tūkst. dolerių. Tokios sumos būna neatskaičius mokesčių. Taigi, jeigu gyveni kabinoje, pats gamini valgį, neišleidi pinigų, lieka nemaža suma.
Per metus amerikiečiai vairuotojai uždirba 72–74 tūkst. dolerių. Bet yra kompanijų, kuriose uždirba ir 80–85 tūkst. dolerių. Tokios sumos būna neatskaičius mokesčių
Aš, kaip savininkas, turiu iš vieno sunkvežimio per metus gauti apie 180 000 dolerių pajamų. Tai minimumas. Stengiamės per metus gauti 200 000 ir daugiau. Tad sumokėjus mokesčius lieka apie 90 000 dolerių per metus. O mokesčių yra visokių. Jeigu per metus nuvažiuoju 120 000 mylių, tai sudeginu 17–19 tūkst. galonų degalų. Tai yra beveik 40 000 dolerių. Visa kita – kelių mokesčiai, padangos, remontai. Kasmet už kelius sumoku apie 15–17 tūkst eurų.
– Darbo drausmė – mūsų darbdaviai skundžiasi nedrausmingais vairuotojais, kurie nuolat vėluoja, pažeidinėja darbo režimą, moka baudas policijai ir transporto inspekcijai. Kaip yra Amerikoje?
– Čia yra labai griežta tvarka. Turi laikytis kompanijos politikos. Darbą prarasti labai lengva. Pavyzdžiui, jeigu gausi baudą už tai, kad telefoną laikei prie ausies – viskas, esi laisvas. Be diržo važiavai, apsisukai neleistinoje vietoje – laisvas. Labai griežtai baudžiama už greičio viršijimą kelio remonto zonoje arba gyvenvietėje. Čia nebūna jokių kompromisų.
Man patinka dirbti šioje šalyje, nes čia labai gerbia specialistus. Bent jau tai stengiasi parodyti. Čia niekada niekas nepasakys, kad esi nieko vertas.
Aš esu giriamas, gaunu įvairių premijų, dovanų. Tačiau jeigu tik tapsiu nedrausmingu, su manimi greitai atsisveikins.
Ir ne be reikalo. Įmonė suinteresuota saugoti savo gerą vardą. Nes apie įmonę žino ir kelių policija, ir transporto inspekcija. Dažname sunkvežimyje yra siųstuvas. Važiuojant pro svarstykles, jis nuskaito tavo duomenis ir žino, koks vairuotojas, kokia jo darbo istorija, įmonės statusas. Jeigu jiems nekyla jokių įtarimų, tavęs net nesustabdo. O tie, kurie yra juodajame sąraše, važiuoja ant svarstyklių.
– Kaip sekasi bendrauti su kelių policija?
– Policija čia nepiktybinė. Ji nesistengia „smaugti“ be reikalo. Gal kiek bjauresnė yra Kalifornijoje. Tačiau mus kontroliuoja ne tik kelių policija, bet ir transporto inspekcija.
Ypač griežtai kontroliuojamas alkoholio vartojimas. Jeigu važiuosi su sunkvežimiu bent kiek išgėręs, tai prarasi ne tik teisę vairuoti, bet ir turėsi pamiršti sunkvežimio vairuotojo darbą bene visam gyvenimui.
Nereikia net išgerti. Tarkim, nuvažiuoju į Kaliforniją ir nusiperku ten skanaus, pigaus vietinio vyno ir vežuosi jį kabinoje. Jeigu policija suras šį butelį, aš irgi neteksiu teisių, neteksiu darbo. Ir nesvarbu, kad tas butelis buvo uždarytas.
Jeigu važiuosi su sunkvežimiu bent kiek išgėręs, tai prarasi ne tik teisę vairuoti, bet ir turėsi pamiršti sunkvežimio vairuotojo darbą bene visam gyvenimui
– Ar policininkai matuoja greitį keliuose?
– Taip, matuoja. Jeigu viršysi kelias mylias autostradoje, galbūt nebus nieko blogo, tačiau jeigu viršysi gyvenvietėje, būsi griežtai nubaustas, gausi baudos taškų. Laimei, aš dar niekada jų negavau.
Geras dalykas yra tai, kad priklausau profesionalių vairuotojų asociacijai. Kas mėnesį jai moku po 40 dolerių už advokato draudimą. Štai Konektikute važiavau per arti kito sunkvežimio. Policija tai pastebėjo, mane pasivijo ir sustabdė. Man liepė ateiti į teismą, esantį už 300 mylių, po mėnesio. Bet kadangi priklausau minėtai asociacijai, į teismą vietoj manęs nuvažiavo advokatas ir mano nuobaudą perkvalifikavo į lengvesnę.
– Turbūt gerai jaučiatės Amerikoje? Jaukiai įsikūrėte, jaučiatės vietinis? Bendraujate su Amerikos lietuviais?
– Su lietuviais bendrauju nedaug. Turiu vieną kitą draugą. Su žmona gyvename Naujojo Džersio valstijoje, turime namą ramioje bendrijoje. Man patinka ši vieta, nes čia yra labai ramu, mano maršrutai čia dažnai eina, tad ne vieną naktį per savaitę praleidžiu namuose.
– Kiek reikia pinigų, norint nusipirkti naudotą sunkvežimį?
– Sunku pasakyti. Jeigu ateisi pas dilerius, tai jie pirmiausia pradės tavęs klausinėti, kokia yra tavo patirtis, su kuo dirbsi, ką veši ir pan. Žodžiu, turėsi pateikti verslo planą. Štai aš pernai pirkau 2012 metų „Volvo“. Jo kaina buvo 72 000 dolerių. Jis buvo nuvažiavęs 500 000 mylių. Taigi išsyk sumokėjau 15 000 dolerių – pirmą mokestį. Visa kita finansavo bankas. Dabar man nėra problemų įsigyti bet kokį sunkvežimį, nes už mano pečių – patirtis. Kai pirkau pirmąjį sunkvežimį, už mane laidavo mano šefas amerikietis.
– Daugybę metų vairuojate mašiną. Ar nenusibosta? Gal kartais norisi pasakyti – pakaks? Gal norisi sėslesnio gyvenimo dirbant biure ar servise?
– Būna visokių minčių. Mąstau apie darbą sunkvežimių dirbtuvėse. Man juk 57 metai.
Tačiau kai pagalvoju, ką gyvenime labiausiai noriu daryti, tai vairuoti. Mane vertina. O gyvenime reikia daryti tai, kas patinka, ir tai, ką išmanai. Čia yra ir mano profesija, ir aistra, ir interesai...
– Išmaišėte visą Ameriką. Gal jau tampa nuobodu – juk visi keliai žinomi...
– Nuvažiavau daugiau kaip 2 milijonus mylių. Valstijų kelius gerai pažįstu... GPS jungiu tik į miestą atvažiavęs. Tačiau dar turiu svajonių... Labai norėčiau nuvažiuoti į Aliaską. Taip pat pavažinėti Sibire... Ten, kur nėra lygių kaip stalas kelių, ten, kur neįprasta ir sunku...
