Ekstremalu ir pergalinga (arba nuobodu)
KTM reiškia sportą ir pergales – faktas. KTM mėgsta skaičius – pergalių, arklio galių, įvairiausių kitų parametrų. Kompanijos šūkis „Ready to Race“ labai tiesiai ir aiškiai nusako, kokia yra jos filosofija, būtis ir buitis. Jie niekada neatleidžia gazo – tiek tobulindami esamus, tiek išleisdami naujus produktus. Akceleratoriaus neatleidžia ir važiuotojai – dažniausiai, sportininkai. Tad nenuostabu, kad beveik prie kiekvieno modelio galima rasti „maksimalius“ epitetus: radikalus, ekstremalus, pasiruošęs lenktyniauti, nugalėtojų pasirinkimas, žadą atimančios charakteristikos, daug adrenalino, sėkmės receptas, neaplenkiamas, gryniausias, galingiausias, geriausias ir t.t.
KTM yra toks stiprus, galingas ir neprilygstamas, kad tampa netgi nuobodus. Su visa pagarba šiai kompanijai – juk ir pati tokį motociklą vairuoju, o ir Dakaro pergalės yra kažkas tokio – drįstu pripažinti, kad man KTM‘e kažko trūksta. Aistros čia gausu, tačiau galbūt norisi ne tik kibirkšties, liepsnos ir ugnies, norisi ir tos žiežirbos, kuri lekia pro šoną, nepataikydama, keista, bet užtai ir pati įdomiausia, skaniausia. Man trūksta klaidos. Žinoma, visa tai galima susikurti pačiam – niekas netrukdo „naudoti“ jų įrankius savaip, „klaidingai“. Tą aš ir darau.
Visus šiuos apsvarstymus puikiausiai atspindėjo ir Media diena Rygoje. Preciziški nuo A iki Ž, KTM atstovai žurnalistams suteikė daugiau informacijos negu galima tikėtis, patys buvę rimti sportininkai, puikiai išmanantys ne tik plieninių žirgų, bet ir važiavimo techniką, profesionaliai atliko savo darbą be nei vieno galimo priekaišto. Na, beveik. Nesupratau tik, kodėl kitų šalių žurnalistai taip anksti nusiplovė iš vakarienės – mes, lietuviai, likome paskutiniai. Kodėl niekas nebraukė į Rygą, į barą, o gal ant kokio stogo pasižvalgyti? Turiu pripažinti mažytę nuoskaudą, kad nesusipažinau su kaimynių šalių kolegomis. Galvojau, gal kitą, važiavimų, dieną – bet kur tau! Sukomės kaip vijurkai!
Žavinga ir tradiciška (arba po perkūnais!)
Uosto vėjas, vėsu. Vienas sluoksnis, dar vienas, tada dar. Lieka striukė – ar tilpsiu užsisegti? Kolegos vyrai, tie nemirtingieji, užsimeta įprastą moto aprangą ir jau pasiruošę. Skubėti mane nervina, tad lėta, garbinga pažintis su pirmuoju motociklu neįmanoma. Nepasikalbėjau, nepasitariau, tik išsiblaškiusi sėdau ant mažiausio „Duke 390“ ir pirmyn! Nes visi jau burzgia urzgia krauju apipiltomis akimis – atitrūkti nuo grandinės!
O mažiukas labai jautrus! Nors lengvas ir mielas, reikia priprasti. Nusimetu į antrą pavarą, pirmas posūkis, švelniai guldau, ir – po perkūnais!!! Galas praslysta, mane užmeta, pasisukame ir guliu. Kas per velniava? Pyktis, sumišęs su savigarba. Turbūt nereikia pasakoti, koks yra pojūtis, kokia šūdų krūva (ir negaliu niekaip švelniau apibūdinti) kristi lygiame kelyje ant pirmo posūkio su mažiukiu, lengvai valdomu motocikliuku!
Ir tai pakišo koją. Visą dieną važiavau, kad išgyvenčiau – pasitikėjimo, galima sakyti, nebeliko. Bjauru, nes tai akmuo ne tik į savo, bet ir į moterų daržą. Kita vertus, reikalą kiek pataisė kolega – paaiškėjo, kad ant to posūkio buvo sunkiai įžiūrima dauba-duobė, kažkiek žvyro. Na ok, tada aiškiau. Pamenu, kai atsistojau, iš karto sužiūrau į sankabos rankenėlę – et, gaila, nenulaužiau! Tai būtų žavinga tradicija testuojant KTM demo motociklus.
Aštru ir karališka (arba per greitai)
O po to mes lėkėme! Tiksliau, jie lėkė, o aš vijausi. Žurnalistai, pasidalinę į kelias grupes testavome gatvinius ir adventure tipo motociklus. Pirmą važiavimą bandėme įvairiausius „Duke“ modelius, antrąjį – „Adventure“ žvėris. Žinia, techniniai parametrai manęs labai nedomina – jų marga manual‘e, borto kompiuteryje ir godžių akių kolegų pašnekesiuose. Mane dažniausiai domina užkulisiai, nuotykiai, jausmai. Be to, ir ką nors suprasti apie motociklą per 10-15 minučių važiavimo yra nepaprastai sunku, o galbūt neįmanoma. Bet užtai paragauti galima su kaupu!
Taigi „Duke“ nuogi, gatviniai motociklai. Lekia bilekiek! Faktas, labai lengva su jais prarasti teises. Žinoma, įdomu išbandyti „slipper clutch“, „wireless key“, „cruise control“ ir kitus dalykėlius, bet esmė tokia: pojūtis čia aštrus, greitas, kietas, dizainas – agresyvus. Nors vairuodama monstrą „1290 Super Duke R“ su nesveikomis 177 arklio jėgomis jaučiausi beveik gerai – netgi jeigu man, enduristei, tai jau kaip su britva. Nerekomenduotinai rauna, bakas kėsinasi į smakrą. Bet kokiu atveju, užsitvirtinau, kad asfaltas nėra mano stichija, kad greitis it pasibaidžius manęs visiškai nedomina. Bet išgyvenau ir tą nemirtingųjų poreikį sukti rankenas.
O tada sėdome ant „Adventure“. Pradėjau nuo „790“ – naujausio, pernai pasirodžiusio modelio. Puikumėlis! Leki žvyru su vėjeliu – stabiliai ir svajingai, ir jokio skirtumo kokiu greičiu. Tai – „Travel enduro“ kategorija su legendiniu LC8 varikliu, labai žema sėdyne, 95 arklio galiomis ir kitais skaičiukais. Jie nėra tokie negailestingi kaip „Duke“, tai – karališki motociklai. Ir nors su jais ragavome miško keliuko – su akmenukų danga ir smėliu, jie tam neskirti. Slidinėjau kaip karvė ant ledo! Gerai tik, kad tai buvo priežastis apsikeisti motociklais su grupės vedliu – tada gavau eržilą, naują „690 Enduro R“. Plienas. Šitą vardą jau seniai daviau tokio kalibro KTM modeliams. Įrankis nejuokingas. Ir ne man.
Sexy ir ateitis (arba imu!)
Bet net tokiame greitame margumyne, būtina ir įmanoma sudėti, atrasti akcentus. Dažniausiai jie pasijaučia, atsiranda savaime – jeigu protas budrus. Taigi kurie modeliai man labiausiai patiko ar tiko?
Iš tų, kuriuos ragavau, pergalę skina Supermoto „690 SMC R“. Tik atsisėdus supranti, kad atsidūrei savo rogėse. Jo charakteris – sportiškas, tačiau neturi nesveikos agresijos. Jis pakankamai greitas, bet ne greitis yra jo arkliukas. Jis žaismingas, bet toks kietas ir tvirtas, kad ne vaikiškas. Ir, kaip ir visi normalūs motociklai, neturi nustatymų gausybės. Tik tai, kas iš tiesų būtina. Grynas ir nesuvaidintas, toks susivėlęs ir laukinis – be jokio makiažo, net jeigu KISKA dizaino. Žodžiu, sexy. Aišku, jį reikia mokėti vairuoti. Kai įsigysiu, tikiuosi tai irgi padarysiu.
Na, o antrasis akcentas, be abejonės, yra ateitis. Anksti pradėję kurti elektrinius modelius, KTM išleido ir „Freeride E-XC“ motociklą. Kadaise riedėjusi elektriniu „Zero“ iki šiol prisimenu grandinės ciksėjimą – ir to garso jau buvau pasiilgusi! Šis mažiukas – 111 kilogramų, 9 kilovatų, tarnaujantis 110 minučių, „street legal“, deklaruojamas kaip puikus pradedančiųjų motociklas. Kartais išgirsti tolimą troleibuso zvimbimą, bet jis netrukdo – ateitis skamba ir jaučiasi gerai. Tiesa, skaniai juokėmės, kai po vieno bandymo kolega grįžo rūkstančiu galiniu ratu. Mat jam nukritus, užsilaužė rankenėlė ir toliau motsas važiavo su ištisai veikiančiu stabdžiu. Reikėjo jį (ne kolegą, gaila), gesinti smėliu.
Marga ir savita (arba patraukti per dantį)
Tačiau kad ir kiek epitetų surasčiau, net KTM neįmanomas be žmogaus. Smagu, jeigu tas žmogus yra asmenybė. Nuostabu, jeigu ta asmenybė yra dar ir žavinga, linksma ar sąmojinga. Tad turiu garbės paminėti kolegas, su kuriais kartu svečiavomės Rygoje.
Virtuozas Mindaugas Šimėnas, ilgalaikis KTM darbuotojas, o dabar jau ir atstovybės Lietuvoje vadas, beje, anksčiau buvęs „Moto plius“ ir „Moto press“ žurnalų redaktorius, gali vairuoti bet kokį motociklą, bet kokiu greičiu ir atlikdamas bet kokius triukus. Traškantis nuo įvairių kaulų lūžių ar kitokių kūno dalių įtrūkimų, jis išlieka bebaimis, nesustabdomas ir kryptingas.
Jo humoro jausmas puikiai rezonuoja su Dariaus Rekašiaus aka Moto Gurio šposais. Šis žemaitis yra nepakartojama asmenybė – ryški, stipri, išskirtinė, žodžiu – autentiška, originali. Darius yra čiupinėjęs daugybę motociklų, išmano juos iš visų pusių, turi dirbtuves, ir jau keletą metų „veda“ savo youtube laidas apie motociklus. Kadangi „neina“ suprasti pusės to, ką jis šneka, o kita pusė juokinga, šie vaizdo įrašai yra labai populiarūs.
Kartu važiavo ir baltapūkis „Keturių ratų“ (ir dar daugiau) redaktorius Marius Eidukonis. Visada jį traukiu per dantį – dėl bet ko, kad tik prakalbinčiau, nes kitaip retokai gerą žodį iš jo išspausi. Pagaliau, turėdamas žurnale ir moto skiltį, jis pats išsilaikė moto teises ir – akivaizdu – ant kabliuko pakibo.
Deja, turiu pripažinti, kaip naujokas jis varo labai gerai – (asfaltu) geriau už mane. Na, o kiek išsigandęs, bet ryžtingai susitvarkęs su žvyrais, lrytas auto skilties kolega Saulius Rinkevičius pasižymi ramybe ir gera, atvira širdimi. Tik paklausk ko nors – viską nuoširdžiai išklos. Džiugu, kad jam užteko tik kelių kilometrų pajusti enduro motociklo kerus.
Kartu gazavo ir rimtasis Aidas Bubinas – operatorius, ilgų nuotolių važiuotojas ir įvairių ralių dalyvis. Bet apie Aidą geriausiai gali papasakoti tik pats Aidas.
