Liaudies meistras, savo darbais pasakojantis apie praeitį
Lėtai kylant plytelėmis grįstu keliu link Aušros vartų visuomet aplanko ypatingas jausmas ir sustiprėja meilė Vilniaus miestui. O užsukus į mažą, jaukų kiemelį ir užėjus į Jono Bugailiškio dirbtuves – pasijauti tarsi pakliuvęs į praeitį.
Čia, kiekviename kampelyje, gali pamatyti gausybę unikalių rankų darbo skulptūrų – tiek religinių, tiek humoristinių; nuotraukų, kuriose įamžintos kelios dešimtys koplytstulpių ir kryžių visoje Lietuvoje; archajiškų muzikos instrumentų ir įvairiausių kitų daiktų, kuriuos norisi tyrinėti visą dieną.
Kanklių yra pagaminęs jau daugiau nei 1000
Tėčio pamokytas Jonas Bugailiškis pradėjo drožinėti dar vaikystėje, drauge jie gamindavo inkilus ir lesyklėles paukščiams. Nors tikroji amatininko specialybė – statybininkas, pradėjęs užsiiminėti amatu prie šios profesijos nebegrįžo. „Iš pradžių pradėjau domėtis skulptūra, o netrukus per vieną amatininkų suvažiavimą etnografinis ansamblis man prasitarė, kad jiems trūksta instrumentų, todėl ir susidomėjau. Nuo tada pradėjau mokytis, vaikščiojau po muziejus, skaičiau knygas ir pagal senovinius pavyzdžius bandžiau sukurti savo pirmąsias kankles. Dabar, nuo pirmųjų mano kanklių praėjus daugybei metų, jų esu pagaminęs virš 1000“, – pasakoja J. Bugailiškis.
Amatininkas taip pat gamina trimitus, ragus, lamzdelius, birbynes, būgnus. Visi instrumentai yra daryti pagal baltų kultūros pavyzdžius, todėl jie yra tokie, kokie buvo senovėje. „Juos aš gaminu pagal užsakymą. Kanklėmis groja etnografiniai ansambliai ir vaikų muzikos mokyklos visoje Lietuvoje. O dabar ir į užsienį siunčiu kankles, kadangi lietuviai išsivažinėjo, jie ten kuria ansamblius, tad mano paslaugų prireikia ir jiems“, – džiaugiasi medžio drožėjas.
Geriausi pirkėjai – amerikiečiai
Liaudies meistras J. Bugailiškis mielai priima visus lankytojus, o atvykę turistai dažnai ką nors ir nusiperka: „Būna, nustebina mane, atsineša kokie japonai knygą, kurioje – mano dirbtuvių nuotraukos ir visa veikla japoniškai aprašyta. Labai malonu, kai atvykę į Vilnių specialiai susiranda mano dirbtuves ir aplanko, o dažniausiai ir nusiperka suvenyrų.“
Daugiausiai pinigų pas Joną išleidžia amerikiečiai: „Jiems dar reikia daiktų, labiau negu kam nors kitam. Taip pat lietuviai, gyvenantys Amerikoje, dažnai perka rūpintojėlius, angelus ir visus kitus tautiškus gaminius, kurie jiems primintų Lietuvą.“ J. Bugailiškis apgailestavo, jog šią vasarą dėl pandemijos turistai nebeatvažiuoja ir jo nebeaplanko.
Nė vienos dienos nereikia dirbti
Jonas teigia, jog jam labai pasisekė, nes ši veikla yra jo gyvenimo būdas, į dirbtuves jis ateina ilsėtis. „Kiekvieną dieną čia ateinu apie 7 ryto ir visą dieną kalu, drožiu, kuriu. Čia jau esu virš 30 metų ir per juos viską, ką matote čia, suremontavau, sukūriau ir sutvarkiau drauge su šeima.“
Apačioje, rūsyje, Jonas įrengė žemės padargų muziejų, į kurį viską pats surinko iš įvairių kaimų, čia galima rasti ir seniausių jo tėvų, senelių bei prosenelių daiktų: „Man gera pratęsti lietuviškumą, tą tikrąjį, senąjį, man tai labai brangu ir svarbu.“
