Senojo batsiuvystės amato puoselėtoja pakviečia į savo dirbtuves, kurios įrengtos ūkiniame pastate šalia namų. Prieš keletą metų ji dirbdavo rūsyje, tad vis pasvajodavo apie dirbtuves, kuriose būtų dienos šviesa. Šiandien ši svajonė įgyvendinta ir darbo stalą visada šildo saulės spinduliai.
Dalia jau apie 20 metų dirba su batais. Pašnekovė prisipažįsta visada turėjusi silpnybę batams, todėl atsiradus progai juos siūti, su entuziazmu ėmėsi šios veiklos.
„1999 m. pradėjome rengti Tarptautinį eksperimentinės archeologijos festivalį Kernavėje ir kiekvienas atkūrėme kokį nors senąjį amatą. Aš pradėjau nuo verpimo verpstuku. Kelerius metus verpiau. Festivalio metu būdavome apsirengę autentiškais drabužiais, o štai batus avėjome šiuolaikiškus.
Praėjus keleriems metams, archeologai atkasė batų likučius. Kadangi buvo poreikis, pradėjau konstruoti batus. Deja, nebuvo žmonių, kurie galėjo mane išmokyti šio amato. Viena draugė tik parodė vieną siūlę, o visą kitą išmokau pati – skaičiau knygas, naršiau internete ir daug praktikavausi. Kadangi esu baigusi pramoninį dizainą Dailės akademijoje, erdvinis matymas ir konstravimas man nebuvo svetimi“, – savo istorija dalinasi Dalia.
Amatininkė neslepia, kad tai sunkus darbas: „Nuolatinės nuospaudos, skylės pirštuose, siūlų supjaustyti pirštai ir adatų subadytos panagės – tai mano kasdienybė. Kartais atrodo, jog viskas, darysiu pertrauką, pusę metų nebesiimsiu šio amato, bet praėjus vos keletai dienų, kai žaizdos užgyja, jau ir vėl sėdu prie stalo dirbtuvėse. Čia pavargstu fiziškai, bet emociškai aš ilsiuosi, man tai – meditacija.“
Auksarankę Dalią šis amatas labiausiai džiugina žiemą, kai už lango tamsu ir šalta. „Turėti tokį prasmingą užsiėmimą – labai gera. Kiekvienam žmogui linkiu šalia darbų atrasti kokį nors hobį, kuris ne tik užpildo laiką, bet ir sukuria prasmę, yra naudingas,“ – pataria amatininkė.
Kam reikalingi senoviniai batai?
Dalia Grigonienė išskiria kelias pagrindines žmonių grupes, kuriems reikalinga tokia avalynė: „Visų pirma, jie naudojami renginiuose, kuriuose siekiama atvaizduoti senąsias lietuviškas tradicijas. Anksčiau šiuose renginiuose avėdavo sportbačius, šiuolaikiškas basutes ar aulinukus, o radinių dėka, mes, rekonstruktoriai, atkuriame konkretaus laikotarpio avalynę. Taip pat yra muzikinių kolektyvų, kurie prie autentiškų rūbų nori turėti ir atitinkamą avalynę.“
Pašnekovė pasakoja, kad edukacinių programų metu dažnai norima pademonstruoti ir leisti avalynę liesti, tačiau originalus batas privalo būti laikomas specialioje aplinkoje, jo negalima liesti, tad tam pagaminama jo kopija. „Batus taip pat gaminu ir paprastiems žmonėms, – priduria Dalia. – Per metus į mane kreipiasi bent kelios poros, kurios tuokiasi pagal senąsias baltų tradicijas ir nori autentiško apavo. O kai kurie žmonės tiesiog nori mano batų kasdieniam naudojimui.“
Batų gamybos procesai
Archeologams radus odos gabalų, šie siunčiami rekonstruktoriams – specialistai atidžiai juos apžiūri ir nusprendžia, kas iš jų kažkada buvo pagaminta. „Labai retai randami nepažeisti daiktai, beveik visada būna palaidi odos pluoštai. Kai pamatome, kad tai buvo batas, tada aš nupiešiu bato išklotinę, siūlų tipus ir pradedu darbą. Kai rekonstruoju pagal senovinį radinį, tuomet tiksliai skaičiuoju kiekvieną skylutę, tobulai atitaikau dydį ir proporcijas“, – daug kruopštumo reikalaujančio darbo subtilybėmis dalijasi batsiuvė Dalia.
„Kai batus užsisako žmogus, visų pirma kruopščiai išmatuoju pėdą, ją nusipiešiu ir tada klientui pranešu, kad teks palaukti apie pusę metų. Visada yra eilutė žmonių, kuriems siuvu batus, todėl ir reikia palaukti. Tai nėra mano vienintelė veikla, kas, beje, ir padeda išsaugoti meilę šiam amatui. Kadangi nereikia nuo ryto iki vakaro gaminti batų ir ieškoti klientų, tai ši veikla ir nėra tapusi nemaloniu darbu. Nejaučiu rutinos, nes kiekvieną kartą būna kas nors naujo – nauja pėda, naujas modelis, kita iškarpa ir taip toliau“, – pasakoja amatininkė.
Vieną batų porą Dalia parduoda maždaug už 130 eurų, o dažnai atlieka ir mainus: „Kadangi dauguma mano draugų užsiima įvairiais amatais, tad batus mainau į papuošalus, drabužius, indus – kaip senais laikais, taip ir dabar viskuo mainomės“, – džiaugiasi pašnekovė.
Kokias istorijas pasakoja batai?
Pats seniausias Lietuvos gyventojų apavas – naginės. Jos buvo gaminamos iš vieno minkštesnės odos gabalo ir neturi nei siūlių, nei pado. Ilgą laiką tai buvo vienintelis apavas, o atsiradus kitiems batams, tai išliko prastuomenės avalyne ir buvo avėtas iki XX a.
„Viduramžiais batus turėti galėjo tikrai ne kiekvienas. Nagines dažniausiai sau susiraukdavo patys žmonės. Aulinius batus avėjo tik vyrai, o jeigu randami vaikų batai, iškart galima teigti, kad šeima buvo turtinga. Taip pat buvo batų su ilgais galiukais mada – kuo aukštesnio luomo žmogus, tuo ilgesnis bato nosies galiukas būdavo,“ – istoriniais faktais dalijasi batsiuvė.
