Suklupti tikrai buvo kur. Skaudžiai automobilius „paklojo“ nemažai ekipažų iš svetur. Spartesnis tempas turbūt būtų paridenęs ir mūsų ekipažą, tad kuklinomės tiek per Stelmužės tramplynus, tiek per Salako arimus. Po paskutinio kūlversčio išaugęs atsargumas mūsų ekipažą išlaikė be meilės medžiams ir grioviams, o paskutinėmis naktimis surinkta „Subaru“ neatsisakė kovoti iki pat paskutinio šuolio. Reikia pripažinti, kad baigti ralį po finišo arka daug maloniau nei pakelės krūmuose.
Praėjusį savaitgalį mums sekėsi. Per Marytės plauką spėjome apsisukti ir techninėje komisijoje, ir pralėkti testiniame greičio ruože. Tai buvo pirmieji trys kilometrai, kuriuose išbandėme lyg Feniksą iš pelenų prikeltą savąjį „Subaru“. Beveik visą ralį pabaigėme be menkiausių problemėlių. Tik ilgojo greičio ruožo pabaigoje likome be stabdžių, tad į salą su tramplynais išvažiavome kaip Flinstounai – nors koja stabdyk. Bet, palyginus su kolegų nesėkmėmis, tai – menkniekis.
Tobulėti yra kur, tačiau „Autoplius 300 Lakes“ ralis lieka vienu iš Lietuvos ralio kalendoriaus pagrindinių akcentų. Gerą įspūdį paliko ilgasis greičio ruožas į Latviją. Trisdešimt du kilometrai kovinio tempo be kvailų magistralių – rimtas iššūkis tiek šturmano plaučiams, tiek vairuotojo užsispyrimui. Taip pat visuomet smagu matyti gausias žiūrovų pajėgas Zarasų saloje. Tačiau labiausiai malonu pajusti, kad lietuviškas ralis vis dar pulsuoja gyvybe – su margu dalyvių sąrašu ir šauniais greičio ruožais.