Ralio organizatoriai tikrai pasistengė. Greičio ruožai mieste visuomet reikalauja papildomų išlaidų ir pastangų, tuo tarpu pritraukti lenkų ralistus dar sunkiau nei kaimynus latvius. Su baltu pavydu žvilgčiojome į atgijusią serviso zoną, kur akis buvo galima paganyti į išties gausiai aprūpintas lenkų komandas.
Tuo metu greičio ruožai Semeliškių ir Aukštadvario apylinkėse visuomet žavi smagiu kalvotu reljefu ir tramplinų gausa. Ateityje galbūt būtų šaunu sumažinti įspūdingą ralio kilometražą greitkeliuose įrengiant serviso zoną arčiau greičio ruožų, tačiau ko nepadarysi dėl žiūrovų ir platesnio ralio matomumo.
Taip pat norėtųsi išvengti bekelės greičio ruožų, kuriuose šįkart užklimpo ne vienas dalyvis su viena ašimi varoma technika. Tačiau iš esmės smagu matyti, kad Lietuvos ralio kalendoriuje bręsta dar vienas rimtas renginys, kuris tikėkimės vėl taps tradicija.
Mūsų ekipažui šis ralis buvo kupinas iššūkių, tačiau šiaip taip prisikapstėme iki finišo. Jau pirmąją dieną rezultatus pamovėme ant gerai pasislėpusio kelmo, tad šeštadienį praleidome krūmuose. Kaip sakė žiūrovai, iki šiol buvo gaila medelių, kai Žala važiavo, o nuo šiol teks slėpti ir kelmus.
Kitą vertus, sekmadienį su malonu išmėginome visus likusius greičio ruožus. Tik pačioje pabaigoje netinkama nata užpūstas „Samsono“ tramplinas išvedė iš rikiuotės vairo kolonėlę, tad finišavome sodo režimu – jei jau kelmai bėgioja, geriau nelaukt kol stulpai sujudės.
Įdomiausia, kad net su pusvalandžio bagažu vis tiek viena koja ant pakylos užlipome. Svarbiausia kantriai krūmuose išlaukti.
